Donatai, kas paskatino vykti į Altajaus kraštą?
Žinoma, pirmiausia tai legendomis apipinta žuvis – taimenis (sibirinė lašiša, aut. past.). Dėl jos mūsų visa grupė ir važiavo į Altajų. Mane, asmeniškai, jau seniai viliojo Sibiras, tad tikrai džiaugiuosi pabuvojęs ir išvydęs jo gamtą, gyvūniją.
Ar pavyko pagauti taimenį?
Pavyko, bet, deja, nedidelį. Per visą kelionę mes jų pagavome ne vieną, tačiau visi buvo ne patys didžiausi. Taip jau nutiko, kad mūsų kelionei turėjo vadovauti vienas gidas ir būtume plaukę viena upe, bet dėl jo žūties teko visus planus keisti. Taigi, vietoj taip trokštamos Chulyšmano (Chulyshman) upės, kur galima susigrumti su tikrai įspūdingais taimeniais, teko lestis pasroviui guminėmis valtimis Sarykokša (Sarykoksha) ir Bijos (Bija) upėmis.
Kiek teko vėliau kalbėtis su vietiniais, norint sugauti trofėjinį taimenį, tenka samdytis sraigtasparnį ir vykti už tūkstančio kilometrų į tuos upių ruožus, kurių kitaip ir nepasieksi. Tiesa, reikia pabrėžti, kad sugavus taimenį, ji privalu paleisti atgal.
O kitų žuvų pagavote?
Pagavome daug kiršlių. Tiesa, jų standartas neįspūdingas, greičiau primena vietines mūsų krašto Merkio upės žuvis, nei poliarinio rato kiršlius.
Kiek kainavo ir kaip vyko pati kelionė?
Kadangi mes viską organizavomės savarankiškai, mūsų grupei vienam žmogui 20-ies dienų kelionė kainavo apie 1500 EUR. Nors pačioje Rusijoje organizuojamos kelionės ir žvejybos Altajaus krašte, kelialapio kaina siekia 3500-5000 EUR žmogui. Bet čia jau dėl nieko nereikia sukti galvos. Kaip sakoma, viskuo pasirūpinta.
Kokiais žvejybos įrankiais meškeriojami taimeniai Altajuje?
Pagrinde spiningu ir museline. Žinoma, vietiniai gyventojai iš senų laikų turi daug archajiškų žvejybos būdų. Mes žvejojome muselinėmis meškerėmis. Kadangi, kaip minėjau, žuvys nebuvo pačios didžiausios, mums pakako vienrankių 5 – 6 klasės meškerių. Žinoma, vykstant į tas upes, kur yra tikimybė sugauti trofėjinių žuvų, prireiks ir 10 klasės muselinių vienrankių meškerių.
O kaip su masalais?
Taimeniai gaudomi su didelėmis, dažniausiai ryškių atspalvių iš kailio rištomis „musėmės“. Rudenėjant, jie puikiai griebia peles ar net voveres imituojančius masalus. Buvojant Barnaulo mieste, man teko matyti įspūdingai atrodantį, spiningui skirtą masalą – plastikinis butelis buvo apvilktas voverės kailiu, ir prie jo pritvirtinti trišakiai kabliai.
Kokia taimenių žvejybos specifika Altajaus krašte?
Taimeniai tūno upių duobėse. Dažnai iš vienos vietos galima ištraukti ne viena egzempliorių. Tai ypač pastebėtina rudenėjant, kada jie būriuojasi prieš pavasarinį nerštą.
Donatai, žinau, kad turi daug įdomių įspūdžių, susijusių su šia kelione?
Tikrai taip. Altajaus krašto upės – įspūdingos. Vietomis jų giliai kinta nuo 2 m iki 50 m! Taip nutinka dėl per žemės drebėjimus atsiradusių gilių plyšių. Šio krašto žmonės taip pat labai įdomūs ir nuoširdūs, turintys stiprų ryšį su juos supančia gamta. Kelionės metu sutikome ne vieną šamaną, kurie puikiai jaučia ir nuspėja artėjančias oro permainas, gamtinius kataklizmus. Teko matyti aukso kasyklas, mūsų tremtinių kapus…
Donatai, pabaigai, kokia ten istorija su burunduku?
Vieną dieną man pastebėjus po stovyklavietę bėgiojantį burunduką, kilo mintis paklausti vietinį, kaip šie gyvūnėliai išgyveną atšiaurią šių kraštų žiemą. Vietinis paaiškino, kad jie kaupia riešutų atsargas žiemai medžių drevėse. Tačiau kai kurie nedori žmonės jas suranda ir išdrasko, o riešutus paima sau. Tada burundukas – pasikaria. Paklausus: „Kaip „pasikaria“? Atsakė – „Ant dvišakės šakos“. Tas, žinoma, mums sukėlė spontanišką juoką, tačiau pamačius vietinio reakciją, teko už šį juoką atsiprašyt… Tai dar kartą įrodo, koks stiprus yra vietinių gyventojų ryšys su juos supančia gamta.
Taigi, tokie Donato įspūdžiai iš Altajaus krašto. O „Kablys.lt“ ir aš, asmeniškai, jam linkime patirti dar daugiau įspūdingų kelionių ir, žinoma, savo įspūdžiais pasidalinti su mūsų portalo skaitytojais.