O jei dar dangus nepagailės sniego – gali būti tikri spąstai. Ugniagesiai gelbėtojai, matyt, vėl turės darbo. Kaip ir kolegos žurnalistai, eilinį kartą negalėdami atsistebėdami mūsų žvejų neatsakingumu.
Bet kad ir ką čia pasakysi, juk vis tiek namie nesisėdi. Ypač kai žinai, jog suįžūlėję pirmledžio ešeriai tik ir laukia tavo blizgės, o viduržiemio letargo dar neužliūliuotos lydekos nuožmiai slankioja padugniais, ieškodamos į ką čia tuoj suleidus dantis... O kur dar žiemiška gamta, gurgdždantis po kojomis sniegas ir didžioji nežinomybė, laukianti prie kiekvienos eketės.
Jau girdžiu Jūsų pasipiktinimą: jeigu jau pavojinga lipti ant ledo, tai ko tada išvis tokiais straipsniais žmones erzini. Ir taip juk širdį maudžia...
Bičiuliai, tik nenukabinkit nosies. Žvejyba tikrai bus. Šį savaitgalį. Ir dar visiškai saugi. Pažadu. Turiu jums auksinį patarimą, kuris mane nesyk tokiose situacijose gelbėjo. Jeigu gyvenate vakarinėje ar vidurio Lietuvoje ir kyla abejonių dėl ledo – nepagailėkit vieno kito papildomo euro kurui ir važiuokite šį savaitgalį šiauriau – Utenos, Zarasų, Molėtų ar Ignalinos kryptimi.
Lietuva nėra didelė, bet gamtos sąlygos joje dar ir kaip skiriasi. Čia, mūsų šiaurėje, visada bent pora laipsnių šalčiau. Todėl nenuostabu, kad ir per patį buvusio atlydžio piką meškerės broliai čia ramiai tupėjo beveik ant visų mažesnių ežerų ir net ant didesnių ežerų įlankų ledo. Juo saugiau bus dabar, spaudžiant sinoptikų žadamam, tegul ir simboliniam, šaltukui.
Bičiulis iš Zarasų krašto trečiadienio vakare patikino, jog visų mažesnių ežerų ledas yra patikimas ir siekia apie 10 centimetrų storio. Savaitgalį „stovėjo“ nemaža dalis Luodžio ežero, žmonės lakstė ir po Avilio ežerą. Netgi viena Čičirio – vieno didesnių ir gilesnių šio regiono ežerų įlanka esą buvo užšalusi tiek, kad drąsuoliai spėjo užlipti ir „pridaužyti“ gražuolių. Nekalbant jau apie Antalieptės marių atšakas, vietinių vadinamais „razlivais“, vienas populiariausių tarp zarasiškių pirmledžiu. Jos užšalo dar lapkričio 28 – 29 d. ir palyginus dosniai dalinasi lydekomis. Tiesa, ne itin didelėmis.
Žinomas Molėtų spiningautojas Sigitas Lukšta patikino, kad ir Molėtuose su ledu nėra didelių problemų. Visi ežerai užšalę, išskyrus didžiuosius – Baltuosius ir Juoduosius Lakajus. Galuonų ežero ledas irgi dar nėra patikimas, esą kažkas praeitą savaitgalį įlūžo. Jis pats žvejojo Kertuojuose, Pravale- ledas ten tvirtas ir pakankamai storas.
Svarbiausia žinia yra ta, kad žuvys beveik visur tikrai kimba. Kas gaudo lydekas, esą nespėja lakstyti paskui skritulius. Ešerių tenka paieškoti ilgiau, tačiau jų dydžiai įkvepia. Nelauktai daugelyje ežerų puikiai kimba kuojos. Žodžiu, tikras pirmledis. Gerai kimba visa žuvis.
Nuo savęs noriu pridurti štai ką: kad ir kokia informacija būtų apie patikimą ledą, visur reikia žvejoti „su protu“ – laikas nuo laiko pasitikrinti ledą peikena ir neiti ten, kur ledas visada būna plonesnis – prie įtekančių upelių, šaltinių, pakrantės nendrių ir didelių gylių. Ir, žinoma, nepamiršti gelbėjimosi priemonių – smaigų, gelbėjimosi liemenių ar, dar geriau, neskęstančių kostiumų. Ir žvejoti ne vienam ar bent jau šalia kokios didesnės žvejų kompanijos. Kas save saugo – tą ir Dievas saugo.
Negaliu garantuoti, kad nuvažiavę į Šiaurės Lietuvą prisikrausite kalnus ešerių ar priversite roges lydekų. Čia jau kaip kam pasiseks. Tačiau galiu tvirtai pažadėti viena – pasakišką gamtos grožį. Šiaurės Lietuva, nesvarbu, ar tai būtų Labanoro, ar Zarasų, Ignalinos ežerai, yra tokia nuostabi, kad kartais gali ir nieko nepagauti – laimės suteikia vien pasibuvimas.
Antra gera žinia, ypač atvažiuojantiems į čia iš toliau, yra ta, kad kaimo turizmų tinklas daugelyje Šiaurės Lietuvos vietų gerai išvystytas ir gauti nakvynės šiuo metu laiku (ir dar už gerą kainą) nėra didelių bėdų.
Iki susitikimo Šiaurėje!