Ešeriai priklauso prie labiausiai paplitusių vidaus vandenų žuvų. Kiek kuprotas ir suspaustas iš šonų kūnas yra padengtas smulkiais, kietais, stipriai besilaikančiais žvynais, kuriuos sunku nuskusti. Žiaunų dangteliai su spygliais. Žiotyse yra daug smulkių dantų.
Nugara tamsiai žalia, šonai žalsvai geltoni su tamsiomis skersinėmis juostomis. Pilvas geltonai baltas. Nugariniai pelekai du: pirmasis pilkas su juoda dėme užpakaliniame gale, antrasis – žalsvai geltonas. Krūtininiai pelekai geltoni, analinis ir pilviniai – raudoni, uodeginis pelekas viršuje pilkas, ar rausvas, o apačioje – raudonas. Vidaus vandenyse ešerių užtinkama beveik visoje Europoje ir šiaurinėje Azijoje.
Ežeruose, upėse arba tvenkiniuose ešeriai mėgsta švarų, šviežią ir turtingą deguonies vandenį. Ešeriai pakelia aukštą vandens rūgštingumą, todėl aptinkami miškų ir durpynų ežeruose, kuriuose kitos žuvys gyventi negali, čia jie būna žymiai tamsesni.
Vandens telkiniuose kur ešerių populiacija didėja nekontroliuojama (mažai yra arba visai nėra plėšriųjų žuvų) , šios žuvys ilgainiui tampa vyraujančia rūšimi , ima stingti maisto, ešeriai auga labai lėtai. Dėl to susidaro nykštukinių ešerių populiacija. Bet tai svarbu dar ir todėl, kad sudaroma prielaida ešerių kanibalizmui. Koks ešerių populiacijos procentas ima doroti mažesnius gentainius - nežinoma. Ešerių, gyvenančių palankiomis ar nepalankiomis sąlygomis ilgio ir svorio skirtumai labai ryškūs. Pavyzdžiui 8-10 metų ešeriai gyvenantys nepalankiomis sąlygomis užauga vos iki 150- 200 g svorio , o tokio pat amžiaus jų gentainiai, kurie gyvena labai palankiomis sąlygomis, sveria 600-800 g ir net daugiau. Kaip ir svetur, Lietuvoje ešerių augimo tempai skiriasi vos ne kiekviename vandens telkinyje.
Ežeruose aptinkamos dvi ešerių formos – pakraštinė ir giluminė. Pakraštiniai ešeriai yra tamsesni, laikosi dideliais būriais arti pakraščių. Giluminiai ešeriai yra šviesesni, stambesni, plėšresni, auga greičiau negu pakraštiniai, gyvena atviruose vandens plotuose.
Stambesnių ešerių tarpe dažniausiai sugaunami individai 15 – 30 cm ilgio ir 400 – 500 g svorio, t. y. būdami maždaug 5 – 10 metų. Kartais sužvejojami 1 – 2 kg svorio, o kai kur literatūroje nurodoma jog sugaunami net 4 – 5 kg.
Subręsta ešeriai trejų ketverių metų amžiaus, t. y. būdami 12 – 16 cm ilgio. Neršia balandžio pabaigoje – gegužės mėnesį, netoli pakraščių tarp augalijos ant įvairaus povandeninio substrato, kaip ant augalinių liekanų, smėlėto, akmenuoto grunto ir panašiai.
Jauni ešeriai minta vėžiagyviais, paaugę – dugno gyvūnija, vabzdžių lervomis, moliuskais, mažomis žuvimis, augaliniu maistu, taip pat naikina žuvų ikrus. Giluminių ešerių pagrindinis maistas yra žuvys. Stambūs ešeriai yra labai plėšrūs – jie ilgai persekioja savo grobį, kuris kartais būna didesnis už patį ešerį, puola ir mažesnius ešerius. Plėšikauja ešerys dažniausiai dienos metu.
Kaip gaudyti?
Ešerys pradedamas žvejoti anksti pavasarį, nuslūgus potvynio vandeniui. Po neršto ešerio kibimas iš pradžių kiek pagerėjęs susilpnėja, bet vėl atsinaujina nuo liepos mėnesio, ir tai trunka iki vandens užšalimo. Ypač gerai jis kimba spalio – lapkričio mėnesiais. Ešerys gerai ima masalą ir žiemą, ypač 10 – 20 dienų po pirmojo ledo, tai pagrindinė žvejojama žuvis šiuo žiemos laikotarpiu.
Masalą ešerys noriai ima ryte ir vakare, o esant apsiniaukusiam orui ir lyjant – visą dieną. Jį galima gaudyti ir šviesiomis naktimis. Ešerys žvejojamas, vandenyse, kur akmenuotas dugnas, prie statesniu krantų, prie vandeninių augalų, kerplėšų, ar akmenų, duobėse (ypač vėlyvą rudenį ir žiemos pradžioje), upokšnių žiotyse, duburiuose. Ešerių buvimo vietas galima nustatyti iš žuvelių, kurias jie puola, šokinėjimo iš vandens. Sraunumų ešerys vengia.
Ešerys žvejojamas plūdine, palaidyne, spiningu, skrituliais ir žiemą iš po ledo – avižėle bei blizgiaujant.
Vasarą geriausia ešerį žvejoti plūdine. Masalas – sliekai, mažos žuvelės ar uodų lervos – jie turi būti netoli dugno. Ežeruose ešerį galima jaukinti slieko gabaliukais. Šiuo metu ypač populiarus ešerių gaudymas dirbtine gumine kirmėlaite, taip vadinamu mikromasalu. Kimba ešeriai ir ant mažesnių vobleriukų, nedidelių šaukštelio pavidalo blizgučių su raudonais bei geltonais siūlais paslėptu kabliuku. Gaudymas dirbtiniais masalais vasarą, bei žiemą blizgiaujant – bene sportiškiausi ešerio gaudymo būdai.
Ešerys masalą ima staigiai ir užtikrintai, dažnai būna net sunku išimti kabliuką. Užkirstas ešerys priešinasi neilgai; padaręs keletą nedidelių šuolių į šonus ir nepajėgęs atsipalaiduoti nuo kabliuko, jis greit pavargsta ir pasiduoda. Traukiant ešerį iš didesnio gylio, pakėlus keletą metrų nuo jo buvimo vietos, toliau jis nesipriešina visai. Užkirsti ešerį reikia nestipriai, nes priešingu atveju gali plyšti jo silpnos lūpos.
Ešerys mėgsta būriuotis, todėl vienoje vietoje jų galima pagauti keletą. Dėl savo godumo ir gero kibimo ešerys yra labai mėgstamas visų žvejų, o ypač pradedančiųjų.
Ešerys yra gana skani žuvis, jis kepamas, džiovinamas ar iš jo verdama žuvienė.