Pirmą kartą ši žuvelė Lietuvos vandenyse aptikta 2006-ųjų metų vasarą. Tikėtina, kad atsitiktinių šios žuvelės sugavimų galėjo būti ir anksčiau, tačiau vargu ar atsitiktinai pagauta, į paprastąją rainę ar nedidelį lynuką panaši žuvytė kam nors atrodė reikšminga. Greičiausiai taip būtume apie ją ir nesužinoję, jei šis laimikis į rankas nebūtų pakliuvęs ichtiologui Algirdui Kaupiniui. Būtent jis pirmasis, sekliame užžėlusiame bevardžiame ežerėlyje Pietų Lietuvoje (netoli Alytaus) identifikavo šią rūšį. Tuomet tai buvo neeilinis įvykis Lietuvos ichtiologijai. Rodos tiek metų tirti vandens telkiniai pasirodo slėpė dar vieną nežinomą rūšį, ir ne kokią atėjūnę ar invazinę rūšį, o natūraliai čia kone nuo paskutinio ledynmečių laikų gyvenusią, vieną rečiausių, Europiniu mastu saugomą žuvį. Kaip gi nutiko, kad tiek metų vykdytuose tyrimuose visoje Lietuvoje ši rūšis nebuvo aptikta anksčiau ir kas daroma dabar, kad ją išsaugoti? Na, bet pradžiai apie pačią žuvelę.
Ežerinė rainė (Eupallasella percnurus) karpinių šeimos (Cyprinidae) žuvytė, gyvenanti nedideliais tunteliais, aktyviai judanti visoje vandens storymėje. Tai bentofagė / planktofagė rūšis mintanti tiek smulkiu gyvulinės, tiek ir augalinės kilmės maistu. Ežerinės rainės teužauga iki 9 cm ilgio ir vos 8 g svorio. Nors ežerinės rainės plačiai paplitusios kone visame Eurazijos žemyne nuo Odros upės baseino Vokietijoje iki Volgos ar Amūro upių baseinų rytinėje žemyno pakrantėje (Korėjoje, Kinijoje ar Rusijoje). Visgi gyvena jos tik labai specifinėse buveinėse. Tai maži ir labai maži stovinčio vandens telkiniai, užakę distrofiniai pelkių ežerėliai, nedidelės nuo agrarinio landšafto atokios kūdros, augalija gausios, uždaros upių senvagės ar net dirbtinai iškasti vandens telkinėliai pasižymintys viena išskirtine savybe – jose nėra jokių plėšrių žuvų.
Natūralu, kad šios, atvirame vandenyje gyvenančios, žuvelės yra patrauklus ir labai lengvas, bet kokio plėšrūno grobis. Greičiausiai būtent tai ir sąlygoja menką populiacijų skaičių visame didžiuliame jos paplitimo areale. Neabejotinai įtakos turi ir buveinių degradacija, eutrofizacija ar gruntinio vandens lygio žemėjimas. Nemažai neigiamos įtakos šioms, ypatingai mažoms, buveinėms padaro ir žmogus.
Visgi išgyvendamos ne pačius geriausius laikus jos sugebėjo išlikti. Šių žuvelių prisitaikymas išgyventi esant dideliam deguonies deficitui vasaros ar žiemos metu yra vienas rainių „kozirių“ prieš neigiamą laiko ir žmogaus veiklos poveikį jų buveinėms. Net esant minimaliam 2-3 mg./l ištirpusio deguonies kiekiui vandenyje ežerinės rainės gali jaustis puikiai, tuo tarpu kiti tokių vandens telkinių gyventojai ešeriai ar karosai tokių sąlygų nebepakelia. Ežerinės rainės, kaip ir karosai ar lynai šaltuoju periodu pereina į hibernaciją – žiemos miegą. Tad net ir iki dugno iššąlantys vandens telkiniai nėra joms pražūtingi.
Europoje gyvybingos šių žuvelių populiacijos skaičiuojamos vienetais, tad tikrai stebuklas, kad kelias jų turime ir Lietuvoje.
Nors, kaip minėjau, ši nauja Lietuvai rūšis atrasta dar 2006-aisiais metais, o 2007 jau įtraukta į Lietuvos Raudonąją knygą. Per sekantį dešimtmetį atrasta tik viena nauja šios rūšies populiacija Metelių reg. parke. Ją mokslinės ekspedicijos metu aptiko ir aprašė V. Kesminas. Visgi kryptingų šios rūšies tyrimų nebuvo atliekama iki pat 2017 metų. Tuomet Dr. V. Rakausko vadovaujama Gamtos tyrimų centro ir Lietuvos Hidrobiologų draugijos ichtiologų komanda ėmėsi šios rūšies tyrimų.
Deja tyrimų pradžia liūdino. Pirmoji rūšies radimvietė jau buvo tuščia, - dėl pasikeitusių buveinės sąlygų ežerinės rainės čia buvo išnykusios negrįžtamai. Visgi nesinorėjo tikėti, kad vienintelę atrastą buveinę jau sunaikinta ir rūšis iš Lietuvos išnyko visam laikui.
Tolimesniems tyrimams buvo ieškoma panašiomis hidrologinėmis sąlygomis pasižyminčių buveinių. Optimistiškai nuteikė Metelių regioninio parko ežerėlių tyrimai, netoli jau žinomos buveinės. Bendradarbiaujant su šio parko darbuotojais jau pirmaisiais paieškų metais pavyko atrasti dar kelias šios rūšies radimvietes, kurių viena iki šiol laikoma etalonine, joje kasmet stebima gausi ir gyvybinga ežerinių rainių populiacija.
Pastarųjų metų tyrimai padėjo atrasti dar kelias šios rūšies buveines Metelių regioniniame parke ir net vieną toliau nutolusią nuo jau žinomų esančią gyvybingą populiaciją.
Natūralu, kad vien rūšies paieškomis ir monitoringo esamose buveinėse tyrimai nesibaigė. Buvo išties svarbu sužinoti ar šios populiacijos mūsų vandenyse yra natūralios ar atvežtinės ir galbūt dirbtinai įveistos visai neseniai. Tuo tikslu buvo atliekami sudėtingi rūšies genetiniai tyrimai.
Kartu su šioje srityje patyrusiais Lenkijos mokslininkais genetinius mikrosatelitinės DNR tyrimus, t.y. mikrosatelitų DNR lokusų sekas lyginę Gamtos tyrimų centro mokslininkai nustatė, kad mūsų vandenyse Metelių reg. parko teritorijoje esančiuose telkiniuose aptiktos rainės priskirtinos vienai genetinei populiacijai ir yra artimos Mozūrijos ežeryne Lenkijoje gyvenančioms ežerinėms rainėms. Tikėtina, kad viena atitolusi populiacija gali būti priskirta atskirai genetinei grupei, tačiau detalesnei populiacijų genetinei analizei dar reikalingi išsamūs tyrimai.
Dar tyrimų pradžioje svarbiausiu šios temos tikslu tapo šios žuvies išsaugojimo priemonių ir galimybių paieška. Vien 2009-2019 metų laikotarpyje dėl neigiamos tiesioginės ar netiesioginės žmogaus veiklos negrįžtamai sunaikintos 2 žinomos populiacijos. Buvo akivaizdu, kad nuolat nykstančios gali būti išsaugotos tik šią rūšį dirbtinai veisiant ir atkuriant nykstančias jų buveines.
2018 metais Lietuvos ichtiologai stažavosi Lenkijoje ir mokėsi ežerinės rainės dirbtinio veisimo subtilybių. 2019-aisiais metais, gavus Aplinkos ministerijos leidimą paimti keletą ežerinės rainės individų iš gausios jų populiacijos Metelių reg. parko ežerėlyje, mokslininkai GTC (Gamtos tyrimų centro) eksperimentinėje akvariuminėje pirmą kartą išveisė šias retas ir nykstančias žuvis. Šiam darbui vadovavo anksčiau sėkmingus, kitos saugomos ir nykstančios žuvų rūšies, ūsorių (Barbus barbus) veisimo darbus vykdęs K. Skrupskelis. Sėkmingi dirbtinio veisimo rezultatai leidžia tikėtis, kad dirbtinis veisimas ir paaugintų žuvelių perkėlimas į naujas, tinkamas rūšiai buveines, gali būti raktas į rūšies išsaugojimą.
Šiuo metu Lietuvoje žinomos 9 ežerinių rainių radimvietės. 8 iš jų yra Metelių regioninio parko teritorijoje. Deja, tačiau klimato kaitoje spartėjanti eutrofikacija ir žmogaus veikiama natūralių buveinių degradacija kelia didžiulį pavojų šios rūšies išlikimui. Tikėkimės, kad rūšies apsaugos darbų imtasi ne per vėlai ir šią žuvelę pavyks išsaugoti ateities kartoms.