Pirmosios pasakojimo dalies ieškokite ČIA.
Įdomu, kad JAV įžuvinimas upėtakiais kritikuotas jau ir anksčiau. Žvejai mėgėjai už savo mokesčių pinigus gaudavo labai nedaug. Statistika rodė, kad per tris mėnesius nuo įžuvinimo, išnykdavo 95 proc. dirbinai išveistų upėtakių. Apie 15 proc. sugaudavo ir nebepaleisdavo patys meškeriotojai, o 80 proc. suėsdavo kitos plėšrios žuvys ir žinduoliai. Išauginti žuvį iki „legalaus“ dydžio būdavo išties nepigu. Žvejams tekdavo vos 15 proc., tad tai buvo brangūs upėtakiai. 1972 m. vietos valdininkai kiekvieną dirbtinai išveistą ir sugautą Medisono upės aukštupio upėtakį įvertino apie 2,5 dolerio. Neracionalu buvo ir tai, kad anuomet tiek tekainavo pats žvejo bilietas.
Taigi, tuomet atsirado jau du argumentai prieš žuvinimą: dirbtinis upėtakių vesimas ir įleidimas davė nepakankamai naudos žvejui mėgėjui ir, be to, neigiamai veikė laukinių upėtakių populiacijas. Įprastai niekas neskuba keisti politikos remdamasis vos trijų metų duomenimis, tačiau gauti rezultatai peržengė visas ribas. Susiklosčius tokioms aplinkybėms vietos valdininkai turėjo nuspręsti, ką toliau daryti. Daugelis baiminosi, kad žuvinimo sustabdymas sukels prie upių gyvenančių bendruomenių ekonominę katastrofą. Po nesibaigiančių svarstymų, 1973 m. departamentas ir komisija nutarė, kad nuogąstavimai neturi pagrindo. Žuvinimas nelaisvėje išaugintais upėtakiais buvo sustabdytas.
Laukinių upėtakių ėmė ženkliai daugėti, kaip ir buvo numatyta tyrime. Galatino aukštupyje, aukščiau Big Skai (Big Sky), nutraukus įžuvinimą, vienoje mylioje padaugėjo nuo 450 iki 2500 žuvų. Nustojus žuvinti Odelo upelį, laukinių upėtakių populiacija pasiekė iki įleidimo turėtą skaičių.
Žūklė Montanoje
Sėkmės pavyzdžiu gana greitai pasekė daugelis JAV valstijų. Žmonės tikėjosi, kad naujoji politika lems visišką veisyklų išnykimą. Taip toli gražu nenutiko. Departamentas vis dar augina 8 milijonus upėtakių per metus. Tik jais žuvinamos ne upės ir upeliai, o ežerai ir tvenkiniai. Vietoje „legalaus dydžio“ upėtakių, dabar įleidžiamas gerokai jaunesnis mailius tam, kad užaugtų pats ir augdamas įgautų laukiniams upėtakiams būdingų savybių. Iš esmės įžuvinimo sistema šiuo metu tebėra labai svarbi, siekiant apsaugoti ir atnaujinti ežerų žuvų išteklius bei išvengti paskirų rūšių, pvz. plėšriųjų upėtakių (Oncorhynchus clarkii), nykimo.
Ir tai puikiai pasiteisina. Mokslininkų nuomone, didžiausia reformų nauda buvo ta, kad žmonės pradėjo matyti laukinius upėtakius kaip ribotą išteklių, kurių gyvenamąją aplinką reikia saugoti. Anksčiau, jei žvejyba būdavo prasta, tiesiog įleisdavo daugiau upėtakių. Dabar pagaliau suvokiama, kad norint pagauti didesnių žuvų, būtina saugoti vandenis, kuriose jos veisiasi. Jokioje valstijoje žmonės taip nekovoja dėl upių apsaugos, kaip Montanoje.
Visgi įdomiausia yra tai, kas lėmė, kad nustojus žuvinti, laukinių upėtakių populiacijos atsigavo. Tyrimo vadovas Dikas Vincentas prisipažįsta, to, kas būtent vyksta su žuvimis, specialiai netyręs, tačiau, remdamasis ilgamete patirtimi, vyras yra įsitikinęs, kad dirbtiniu būdu įveisti upėtakiai išbalansuoja laukinių upėtakių populiacijų natūralios elgsenos sistemas įsibraudami į jų maitinimosi teritorijas. Esą laukiniai upėtakiai yra natūraliai pasiskirstę maitinimosi teritorijomis pagal dydį ir elgseną, kas leidžia efektyviai panaudoti esamus upės maisto išteklius ir tuo pat mažina riziką patiems besimaitinantiems upėtakiams tapti plėšrūnų maistu. Tai – natūraliai susiklostęs rūšies prisitaikymo laukinėje gamtoje būdas.
Dirbinai išveisti upėtakiai maitindamiesi visiškai nesisaugo plėšrūnų ir plaukia maitintis į būrius griežtai nustatydomis valandomis. Dėl to įleidus dirbtinai išveistų upėtakių į laukinę aplinką jie ne tik nėra pasirengę savarankiškai susirasti maisto, bet ir griauna laukinių upėtakių maitinimosi vietų principą. Įleistų upėtakių įpročiai daro juos lengvai pagaunamus kitų plėšrūnų. Laukiniai upėtakiai, praradę savo teritorijas, ima maitintis skurdžiau bei tampa lengviau prieinamu grobiu. Todėl tame pačiame upelyje tiek įleistų, tiek laukinių upėtakių išgyvenamumas ir dydžiai ženkliai sumažėja.
O kaip gi pas mus? Lietuvoje teigiama, kad žuvinama remiantis mokslininkų rekomendacijomis. Paskaičius internete prieinamą 2014 metų ataskaitą pavadinimu „Margųjų upėtakių ir kiršlių populiacijų būklės įvertinimas ir rekomendacijų dėl jų dirbtinio veisimo darbų populiacijoms palaikyti bei pagausinti 2015 – 2020 metams pateikimas“ nepavyko aptikti, kad būtų remtasi tyrimais, kurie atsakytų į klausimą, kiek žuvų skaičius upėje nuo žuvinimo keičiasi ir kaip keičiasi jų dydžiai.
