Antrą nakties sėdėdamas prie kompiuterio sugalvojau: o kodėl gi man ryte nesėdus į mašiną ir nenumynus į Žemaitiją pažvejoti upėtakių? Dar ne visai pasveikęs, bet jei bus šalta, susikursiu lauželį ir čiajaus išsivirsiu, pagalvojau. O be to dar ir draugę Klaipėdoje aplankyčiau, po apylinkes pasiganyčiau, aplinką pakeisčiau.
Užvirė kraujas, net užmigti sunku buvo. Prabudau anksti, susikroviau stovyklavimo ir žvejybos reikalus ir, paskubom užkandęs nešildyto pusryčio, išmyniau pajūrio kryptimi. Kad įdomiau būtų, pasirinkau maršrutą per keletą Žemaitijos miestukų, užlipau ant Aukštagirės apžvalgos bokštelio. Pasirodo, jie čia ir keltuviuką turi, žiemą galima su snowboardu ką nors susilaužyti, jei noro yra. Taip neskubant aš po aptrauktu dangumi judėjau link vienos gražios žemaičių upės aukštupio, kurį dar vakar mapsuose labai atidžiai išžiūrinėjau ir išsirinkau medžioklės ruožą.
Visą kelią lijo, bet tai manęs visiškai negąsdino. Pagal meteo.lt vakarinėje dalyje lietus turėjo būti trumpalaikis. Upę pasiekiau vidurdienį, važiuoti teko šlapiu šlynu, šiek tiek nerimaujant dėl grįžimo atgal, nes bus šiokia tokia įkalnė. Šoku į bridokus, spiningas rankon, fotoaparatas ant nugaros ir ristele žvėrių takais prie upės. Pakeliui dar pabaidau dvi stirnas, kurios greitai kaišiodamos savo baltas subines iš gelsvų aukštų žolių pasiplovė Amerikos kryptimi. Upė čia buvo gan sekli, vanduo toks rusvas, bet skaidrumo visai tinkamo žvejybai.
Pasileidau su srove apmėtydamas visas gilesnes vietas palei kranto paplovimus ar ties kokiom užvartom, kurių čia buvo visai nemažai. Po valandos ėjimo jau spėjau pakeisti tris vartikles ir išmėginti vieną vobleriuką. Tuščia. Nieko net nepabaidau. Užsidedu naują negiliai neriantį „japoną“ ir šukuoju toliau. Pagaliau pamatau, kad masalą iš sraunumos atsivijo vienas nelegalas, gal 27 cm. Padaviau jam dar kartą – nebelenda. Pailsėjau, užsidėjau vartiklę, kartoju – nieko.
Gerai, gana čia žaisti, reikia eiti ieškoti profesoriaus. Vat ir neradau aš to profesoriaus dar gal pusantros valandos. Traukiu CAT’uką ir matau, kad Donis (www.spudleris.lt) man atrašė vakarykštę žinutę. Pasigiriu, ką ir kur veikiu. Jis man draugiškai pataria pervažiuoti į kitą tašką – 9 km žemiau. Gaila, kad pats prisijungti negali. Grįžtu prie mašinos, pradedu judėti ir pakimbu šlyne. Na taip gaila laiko... Knisuosi ne pilną valandą, kol pagaliau išvažiuoju.
Pervažiuoju į kitą tašką ir ten vėl užsėdu, bet jau nekreipiu į tai dėmesio ir skubu likusioms kelioms valandoms paupin, nes noriu dar su šviesa stovyklai vietą rasti ir įsikurti. Čia upė jau nebe mergaitė, įsileidusi kelis gražius upelius – jau kur kas gilesnė ir slepia daugiau rimtų duobių. Nusileidžiu ties santaka su vingiuotu intakėliu ir gal po trečio metimo pasroviui per rankas smagiai žiebia kažkas labai agresyvus. Upėtakis be kovos pasiduoti nelinkęs, toks kresnas ir jau nusipenėjęs pradėjusiom iš dugno lįsti varlėm. Keli kadrai ir varo virškinti varlių toliau. Va, ką reiškia vietos žinojimas žvejyboje.
Diena visiškai užskaityta, o dar po kelių valandų chill žvejybos grįžau mašinon, užsimečiau kuprinę ant pečių ir per krūmynus prasibroviau iki prieš tai rastos lygios gražios vietos šalia upeliuko, tinkamos stovyklai įsikurti. Kaip visada – palapinė, malkos, kurių čia sausų rasti buvo gana sunku, nes lijo, bet greitai jau sėdėjau prie lauželio ir kepindamas sasyskas klausiau upelio ir ugnies kalbų.
Naktį buvo minusas, bet šalta nebuvo visai ir išsimiegojau puikiai. Rytinė arbatėlė, sriubytė, susirenku kempą, grįžtu iki mašinos, mat norėjau patikrinti dar vieną ruožiuką. Išvažiuoti nepavyksta, šlynas Toyota padangoms visai ne draugas. Gerai, kad pro šalį važiavo medžiotojai, kurių aš ir paprašiau timptelti. Iššokęs greitai atsidūriau prie naujo ruožo. Oras fantastiškas – saulė, ne vėjuota ir daug šilčiau nei vakar. Per keletą valandų žuvies nepamačiau, bet pasivaikštinėjau fantastiškai. Susipakavus daiktus, visas murzinas iki ausų ir kvepiantis (gal ne visiems) dūmu dar užsukau į Klaipėdą paimti draugės, o grįžome per Panemunės pilis. Savaitgalis – super duper. Dar žvejybinis pastebėjimas, kad tokiu metu kibimas geriausias nuo pietų iki pavakario. Ryte kažką suvilioti daug sunkiau, nes žuvis dar vangi. Tuo šįkart įsitikinau ir pats.