Dalį mažesnių upių – Nemuno ir Neries intakų šiuo metu kausto draudimas. Tačiau visos Pietų Lietuvos upės bei tokios upės, kaip Nevėžis, didesni jo intakai yra visiškai palikti mūsų dispozicijoje.
O ką galima ten šiuo metu pagauti? Teoriškai – praktiškai bet kokią plėšrią žuvį. O praktiškai gali pasakyti, tik nuvažiavęs prie upės ir pabandęs. Nes upė ne ežeras – žūklės sąlygos čia keičiasi ne dienom, o valandom.
Šeštadienį, kartu su sūnumi ir vietiniu žveju, bičiuliu Rimu netikėtai teko galimybė kelias valandas pamojuoti spiningu Šešupėje. Tad pasidalinsiu savo įspūdžiais. Gal tiems, kurie savaitgalį ruošiasi važiuoti prie šios ar kitų, panašių upių, ši informacija bus naudinga.
Gaudymo sąlygos. Šešupės vandens lygis, lyginant su buvusiu vasarą yra kiek aukštesnis, tačiau apskritai, kaip tokiu laiku rudenį – gerokai žemas. Tas lengvas pakilimas netgi yra blogybė, nes tos vietos, kur galėjai drąsiai vaikščioti pačiu krantu, dabar užsemtos vandeniu. Su brydbačiais ar brydkelnėmis kaip ir galėtum praeiti. Tačiau tokiose pasienio upėse kaip Šešupė braidyti kaip ir negalima. Todėl turi arba rizikuoti apeiti draudimą ir paskui turėti šia tema pašnekesį su pasieniečiais, arba žvejoti nuo šlaitų, kaip dariau aš. Tačiau styrančios pakrantės žolės ir reti krūmokšniai kabinasi už valo, trukdo tiksliems metimams bei kokybiškesniam masalo valdymui.
Vandens temperatūra Šešupėje buvo apie 12 laipsnių, jei ne daugiau. Skaidrumas siekė apie metrą. Taigi, gaudymo sąlygos, sakyčiau, labiau panašėja į rugsėjo mėnesio, nei spalio vidurio. Bet tokie jau šie metai. Viskas vėluoja.
Vandens augalija upėje, gal paragavus pirmųjų šalnų, o gal tiesiog atėjus metui sukrito ir daugelyje vietų upėje gali ramiai spiningauti. Ypač jeigu gaudai sekliau neriančiais masalais. Nes giliau paleidęs visgi kabini pasislėpusius vandens žolių stagarus.
Gana nemažai problemų kelia srovės nešamos žolės. Jų nėra tiek daug, kad trauktum jas kiekvienu metimu ir būtų neįmanoma žvejoti. Bet ir užtektinai, kad šiek tiek gadintų nuotaiką. Ne kartą, gaudant vasarą, teko matyti vaizdą, kaip šapalas ar ešerys atsiveja voblerį ir rodos, tuoj jį griebs, bet paskutiniu momentu persigalvoja ir pasisuka, nes masalo kabliai „pagauna“ žolytę. Įsivaizduoju, kad tas pats turbūt yra ir su kitomis žuvimis – salačiais ir lydekomis. Tik to nematome ir net nežinome, kiek ir kokių plėšrūnų domėjosi mūsų masalais.
Pakrantės žolės ir šioms vietoms būdingi gervuogių ir aviečių raizgalynės, dilgėlių sąžalynai pakritę ir sumenkę. Praeiti pro juos, skirtingai nuo vasaros, jau gali. Tačiau didelio komforto vaikščioti krantais dar nėra. Augalų raizgalynės, lyg brakonierių paspęstos kilpos „gaudo“ už kojų. O kur dar bebrų išraustos „vilkduobės“, pasislėpusios po tankios žolės kuokštais. Į vieną tokią ir papuolė bičiulis Rimas, smuktelėjęs iki pažastų. Todėl nesulaukus vakaro teko jį „evakuoti“ namo ir anksčiau laiko nutraukti žvejybą. Tad ieškantiems judrios ir komfortiškos žvejybos nuo kranto, ko gero, dar reiktų luktelti pora savaičių.
Žuvys. Neturėjau visai laiko pasiruošimui, tad daug negalvojęs pačiupau nuo lašišavimo sezono stovintį spiningą, didesnių voblerių ir guminukų. Tikėdamasis Šešupės ramumose suvilioti vieną kitą aštriadantę. Ir tik atvykęs prie upės supratau, jog klydau. Upės paviršiaus lygumą sudrumsdavo šapalų ratilai, aidėjo salačių uodegų smūgiai. Įdomiausia, kad visa žuvis būriavosi sraunumose. Iš esmės ten, kur jas paprastai randi gegužės mėnesį ir birželį. Mailius būriavosi žolėse ir net rėvose. Manau, turint subtilesnius įrankius ir mažesnių masalų, galima buvo visai smagiai pagaudyti vasariniu stiliumi šapalų, ešerių ir salačių.
Ramios duobės buvo tuščios – jų laikas, matyt, dar tik ateis stipriau atvėsus orams. Kada lydekos ir kiti plėšrūnai atguls ir kimš skrandžius prieš žiemą. Kadangi ramumose „pakelti“ bent vieną lydeką nepavyko, o šapalinis arsenalas buvo likęs namie, pabandžiau užsiimti siautėjančiais salačiais. Žinoma, storokas pintukas ir metalinis pavadėlis bei 9-12 cm vobleriai nėra geriausias pasirinkimas didžiųjų aukšlių vilionėms poskaidriame vandenyje. Bet vilties dar turėjau. Čia jie ne tokie baidyti – gal pavyks kokį sugundyti.
Valandą laiko stengiausi žvejoti ten, kur buvo daugiausia salačių mušimų, apgaudyti perspektyviausias vietas – įėjimus ir išėjimus iš duobės. Po vandeninius akmenis, protaką tarp salų. Tuščiai. Susidarė vaizdas, kad šelviai (taip salačius vadina vietiniai) puikiausia mane matė ir lyg tyčia erzino. Tik prieini prie upės – salačių mušimai ten baigiasi. Užtat už 50 metrų žemiau ar aukščiau vanduo virte verda. Nueini ten – plėšrūnai aukšles daužo ten, kur ką tik buvai. Rodos, aukštas šlaitas tave dengia, ir tyliai prieini, bet jaučia nelabieji tave, nors tu ką.
Po valandos kapituliavau. Pasiskolinau iš bičiulio 4 numerio sukriukę ir neužilgo artimiausioje sraunumoje ištraukiau ešerį. Pagavo dryžuotį ir jis. Taigi, jei dar veikia sukriukės – vadinasi, dar tikrai vanduo upėje šiltas. Ir tie šapalai, tiek salačiai tikriausia puikiai reaguotų į crank ar shad tipo voblerius.
Kitoje upės pusėje žvejojo meškeriotojai iš Rusijos. Sprendžiant pagal aprangą ir meškeres – greičiausia vietiniai, iš kažkur netoli. Susirėkavus su jais paaiškėjo, kad jie šeria perlinėmis kruopomis bei marinuotais kukurūzais ir orientuojasi į kuojas. Ir pagauna. Esą, papuola jiems ir šapalų.
O štai tai su lydekomis, panašu, kažkas bent jau šiame Šešupės ruože ne taip. Seniau plaukdavo viena po kitos lydekautojų, gaudančių gyva žuvele valtys. Nematėme nė vienos. Nesimatė meškeriotojų pėdsakų krantuose. Net du kartus dokumentus patikrinę pasieniečiai irgi patvirtino – žvejų dabar, bent jau mūsų pusėje, retai bepamatysi. Matyt, nekimba. Arba jos yra pasidavusios kažkur kitur.
Nepaisant kuklių rezultatų, žūklė šiuo metu prie Šešupės, o tikriausiai – ir prie kitų panašių upių yra labai smagi. Tiek dėl ramybės, tiek ir dėl estetikos: medžiai dar nenumetė visų lapų, gamtoje gausu spalvų. Po poros savaičių viskas jau bus ruda, pilka ar juoda. O dabar dar spindi auksu, vietomis- raudoniu ar bordo. Matyti dar kur ne kur ir žalumos.
Jeigu norite pagainioti sužvėrėjusį salatį, apgauti gudruolį šapalą, pamatyti plūdę nardinančią kuoją – dabar tam iš tiesų puikus metas. Tereikia išsirinkti artimiausią upę (nesaistomą upėtakių ar lašišų draudimo) ir be laimikio bei geros nuotaikos neliksite!