Pasiruošimas vėgėlių dirbtiniam veisimui buvo pradėtas dar pernai. Įprastai vėgėlių reproduktorių gaudymas upėse pradedamas lapkritį, kai atvėsus orams žuvys atplaukia į upes neršti. Dėl šiltos oro temperatūros šiemet reproduktorių gaudymas buvo pradėtas gruodžio mėnesio pradžioje. Po lytinių produktų paėmimo vėgėlių reproduktoriai buvo paleisti atgal į upę, kur buvo sugauti.
Po vėgėlių ikrų paėmimo, jų paruošimo, lipnumo (vėgėlių ikrai – silpno lipnumo) pašalinimo, buvo nustatytas jų kiekis. Apvaisinti ikrai patalpinti į inkubavimo aparatus. Ikrų inkubavimo etapas, taip pat kaip ir visi technologinio proceso etapai, turi būti vykdomas kvalifikuotai, labai kruopščiai ir tiksliai. Rekomenduojama vėgėlių ikrų inkubavimo temperatūra – 0,5–4 °C. Pirmųjų lervučių išsiritimo laukiama vasario–kovo mėnesiais.
Žuvininkystės tarnybos prie LR žemės ūkio ministerijos Vakarų regiono žuvivaisos skyrius Rusnėje yra vienintelė vieta šalyje, kur specialiuose inkubatoriuose skirtingu metų laiku dar veisiami sterkai, inkubuojami iš Vokietijos atvežti apvaisinti aštriašnipių eršketų ikrai ir paauginami iš jų išsiritę jaunikliai.
Apie vėgėles
Vėgėlė (Lota lota L.) – vienintelė menkinių žuvų rūšis, persikėlusi iš jūrinių vandenų į gėluosius, kartais aptinkama ir apysūriuose vandens telkiniuose. Vėgėlė auga pakankamai lėtai, kaip ir dauguma menkinių šeimos žuvų. Kuršių marių baseine šiųmetukai išauga apie 10–13 cm ilgio, kūno masei esant vidutiniškai 16 g (10–22 g), metinukų kūno masė vidutiniškai – 70 g, o dvimetės vėgėlės – 240 g.
Vėgėlė – šaltavandenių tipo žuvis, aptinkama dažniausiai akmeningo grunto vietose. Jos mėgsta vėsų ir šaltą vandenį. Optimali vandens temperatūra yra 4–18 °C. Taip pat mėgsta turtingą deguonimi vandenį. Šiam tipui priklauso: lašiša, šlakys, upėtakis, kiršlys, sykas. Žuvys jautrios deguonies režimo pasikeitimui bei vandens hidrocheminiams svyravimams.
Tai naktinės plėšrūnės, mintančios smulkiomis žuvytėmis, vėžiais, lervomis, kirmėlėmis, moliuskais, kitų žuvų ikrais. Jų kūnas ilgas, link uodegos suplotas, galva plokščia, pasmakrėje – ūselis. Turi du nugaros pelekus. Skirtinguose vandens telkiniuose vėgėlių kūno spalva taip pat skirtinga – nuo beveik juodos iki šviesių žalsvų tonų. Šios žuvys neršia ir aktyviai maitinasi tik šaltuoju metų laiku.
Kuršių marių baseino pagrindinės vėgėlių nerštavietės yra rytinėje pakrantėje ir Atmatos, Minijos, Nemuno, Deimos, Nemanyno, Matrosovkos upių žiotyse. Išneršusios vėgėlės iš nerštaviečių migruoja į marias.
Kuršių mariose vėgėlių neršto migracija prasideda spalio pabaigoje. Tuo metu vėgėlės ima telktis į nedidelius būrius. Vėgėlių reproduktoriai migruoja netoli kranto, sąlyginai nedideliame gylyje ir intensyviai maitinasi. Kuršių mariose vėgėlės pirmam nerštui subręsta trečiaisiais–ketvirtaisiais gyvenimo metais. Vidutinių matmenų vėgėlių populiacijos vislumas vidutiniškai 350 tūkst. ikrelių.