Jeigu plėšrūnas yra įspūdingo dydžio, o žuvelė maža, tai griebia ir ryja labai greitai. Lydeka tokiu atveju prieš ir po kibimo įprastai juda ramiai ir be sustojimų. Taip pat sukasi ir ritė. Nedidelė lydeka pati tampa medžioklės objektu. Ji čiumpa masalą, skuba į priedangą ir tik ten jį praryja, todėl intensyvus valo išsivyniojimas pirmuoju kibimo etapu visiškai neapibūdina žuvies didumo ir kibimo kokybės.
Jei plėšrūnas griebė masalą savo stovėjimo vietoje, tai intensyvaus valo išsivyniojimo galime ir nesulaukti. Pakirtimas vyksta tik po to, kai plėšrūnas visiškai praris masalą. Šį momentą lengva nustatyti pagal valo trūkčiojimą – lydeka praryja masalą. Po to ritė gali padaryti keletą apsisukimų arba imti intensyviai išsivynioti.
Blogomis oro sąlygomis kibimas tęsiasi neapibrėžtą laiką. Lydeka gali laikyti masalą nasruose ir pakankamai ilgai jo neryti. Pakirtimas tokioje situacijoje žvejui neatneša sėkmės. Tokiu atveju verta imituoti laimikio išsprukimą iš nasrų.
Kaip tai padaryti? silpnu, mikroskopiniu valo trūkčiojimu išprovokuoti plėšrūną, kol jis ryja masalą. Jo negalima judinti pastoviai. Po kiekvienos manipuliacijos būtina sulaukti iš plėšrūno pusės atsakomųjų veiksmų. Jei visi bandymai pakelti lydekos apetitą bevaisiai, tai būtina vėl atsargiai timptelti, stipriai nejudinant gyvos žuvelės, ir pasitraukti per tam tikrą atstumą. Sekantis truktelėjimas rodo žymiai rimtesnius lydekos ketinimus.