Pirmosios žvejybos taisyklės buvo parašytos 1934 metais. Jose buvo nustatyta, kad pavasarį neršiančių žuvų negalima gaudyti nuo gegužės 1 d. iki liepos 1 d., o rudenį neršiančių – nuo spalio 15 d. iki gruodžio 15 d. Jomis taip pat buvo draudžiama žuvis sprogdinti, badyti žeberklais, šaudyti ar nuodyti. Ir nors šie draudimai galiojo ir meškeriotojams, taisyklės iš esmės buvo skirtos žvejams verslininkams. Šiems dar buvo draudžiama naudoti tinklus, kurių akutės mažesnės nei 18 milimetrų. Prižiūrėti, kaip žvejai laikosi taisyklių, buvo pavesta girininkijoms.
Vienas pirmųjų meškeriotojų reikalais susirūpino aktyvus to meto žvejys ir muselinės žūklės pradininkas mūsų šalyje Vytautas Goštautas. 1939 metais jis parašė knygą „Meškeriojimo sportas”, kurioje dėstė, kad „pas mus dar toli ligi to, kad meškeriojimo sportas būtų pastatytas lygioj su medžiokle aukštumoj, kaip tas yra, pavyzdžiui, Anglijoj”.
Beje, V. Goštauto pastabos neliko nepastebėtos. Tais pačiais metais tuometinis žemės ūkio ministras J. Kriščiūnas pasirašė pirmąsias Mėgėjų žūklės taisykles.
„Ligi šiol žodžiais „meškeriotojas” ir „žvejyba” pas mus buvo suprantama vaikėzas stovintis upės krante su pagaliu rankoj, kuris pagautoms aukšlėm nukerpa uodegas ir jas meta į vandenį, norėdamas įsitikinti, ar tokios žuvytės sugebės plaukti”, – savo knygoje ironizavo V. Goštautas.
Beje, reikia pastebėti, kad to meto Lietuvoje jau buvo ir žūklės įrankių parduotuvių, tik V.Goštautas apgailestavo, kad jose parduodamos muselinės meškerės yra labai brangios.
V. Goštautas analizavo ir žūklės etikos klausimus, pavyzdžiui, svarstė ar žuvų jaukinimas yra deramas dalykas. Jis pripažino, kad nuolat į vieną vietą pildami šutintus grūdus, sliekus ar vikšrus pasieksime geresnių rezultatų, tačiau kartu teigė, kad „dirbtinis žuvies jaukinimas sudaro daug nepatogumų ir, galima sakyti, tai kvepia verslu”.