Ar pirmą kartą lankėtės Fidžyje? Teko girdėti, jog daug keliaujate po egzotinius kraštus?
Ši kelionė, kelionė konkrečiai į Fidžį, buvo antra.
Kas privertė į jį sugrįžti?
Žuvis. Daug ir didelės žuvies. Dėl to ir keliauju ir iš ten sugrįžtu, kad vėl važiuočiau.
Sakykit, o kaip pasisekė šioje kelionėje?
Sakyčiau, pasisekė visai neblogai. Į tokias keliones važiuoji susikaut su didele žuvimi ir nugalėti, arba būti nugalėtu. Šios kelionės metu ir aš nugalėjau, ir mane net tris kartus nugalėjo. Taigi, tikrai pasisekė.
Kas jus įkvepia tokioms kelionėms? Kodėl Fidžis? kodėl verta trenktis žvejoti taip toli?
Todėl, kad tik tame pasaulio gale yra dar likę ką gaudyti. Visur kitur dauguma stambių žuvų yra gerokai nugaudytos. O ten, Prancūzijos Polinezijoje, už Australijos, Papua Naujojoje Gvinėjoje, Fidžyje, dar yra ką veikti. Ir dar keletą metų, matyt, bus.
Apie pinigus kalbėti gal ir nėra labai etiška, bet, tikiu, daugeliui žiūrovų tai įdomu. Kiek kainuoja išsiruošti į tokią kelionę?
Jei kalbėti apie rimtą kelionė į tropinius kraštus, reiktų skaičiuoti apie 3500–4000 eurų. Čia be lėktuvo bilietų, be įrankių ir masalų. Tokios yra profesionalių gidų ir nakvynės, laivų kuro ir kt. kainos. Jeigu važiuoti tiesiog pažvejoti, galima nusisamdyti kokią vietinių irklinę valtelė už kelis šimtus, tačiau važiuoti tokį atstumą (vien kelionė ten trunka 2,5 paros), plaukti irkline valtele ir dar kažko tikėtis būtų tiesiog kvaila. Neverta laiko gaišti.
Ar sudėtinga surasti vietinius gidus?
Šiais interneto laikais – ne. Jeigu žmogus rimtai dirba, norėdamas pasaulyje susirasti tokius klientus kaip aš, jis yra priverstas skelbtis. Ieškant gidų svarbiausia yra žiūrėti, kokias laimikių nuotraukas jis deda į socialinius tinklus ar savo puslapį. Ar tie laimikiai įkeliami reguliariai, kas savaitę ar dažniau, ar dedamos kažkokios senesnės, kelių metų senumo nuotraukos. Jei taip – pas tokį gidą nėra ko ir važiuoti. Tad viskas gana paprasta. Ieškai tokių, kurie gaudo ir pagauna nuolat.
Kaip kilo mintis pirmą kartą nuvažiuoti į Fidžį?
Aš nemažai keliauju ir turiu nemažą tokių dėl GT ir kitų žuvų žūklės tropikuose pamišusių draugų socialiniuose tinkluose ratą. Seku, kur jie važiuoja, ką pagauna. Jeigu matai, kad nuvažiavę kelia į socialinius tinklus gražias žuvis, kurios ir tau įdomios, vadinasi, toje šalyje tikrai yra ką veikti. Jeigu atsiliepimų ir žuvų nėra – nėra ko čia važiuoti. Šioje vietoje nebūsi išradėju ir Kolumbu. Jau nebe. Viskas jau daugiau mažiau yra atrasta ir žinoma.
Daugelis meškeriotojų turbūt nelabai įsivaizduoja, kokie yra čia laimikio mąstai, kokio dydžio žuvys čia kimba. Kokias ir kokio dydžio žuvis pagavote šioje kelionėje? Kiek laiko su jomis kovojote?
Pagrindinis mano tikslas tokiose kelionėse yra dvi žuvų rūšys – GT (angl. Giant Trevally), kuri lietuviškai lyg ir vadinama geltonpeleke karange ir dog tooth tuna – šuniadantis tunas. Profesionalių žvejų jie yra laikomi stipriausiomis (žinoma, pagal savo masę) pasaulio žuvimis. Iš GT didžiausia, jei gerai pamenu, šioje kelionėje buvo apie 25 kg. O iš trijų kibusių šuniadančių tunų nesuvaldžiau nė vieno – nebuvo su kuo ir fotografuotis.
GT gal ir nėra pati didžiausia žuvis, bet jos jėga tikrai įspūdinga – įkirtęs turi 5–7, kartais 10, minučių nepaprastai sunkios kovos. Palyginimui pasakysiu, kad 20 kilogramų sverianti žuvis gali 100 kg sveriantį suaugusį vyra priploti prie borto ir, jei jis techniškai nėra gerai pasiruošęs, lengvai nugalėti.
Minėjote, kad šiai žūklei reikia rimto pasiruošimo. Kiek laiko jis trunka?
Dabar, kai važiuoju į savo 11 ar 12 tokią kelionę, tai pasiruošti užtenka poros dienų. Bet kai važiuoji pirmą sykį, nieko nežinai, tai trunka, galima sakyti, beveik mėnesiais.
Sakykit, kuo Fidžis yra išskirtinis? Ar daug ten atvažiuoja tokių žvejų, kaip jūs?
Tokių kaip aš nedaug. Daugiau, kaip ir visuose tropikuose, ten atvažiuoja, pavadinkim, šeimyninio turizmo mėgėjų. Kurie išplaukia į vandenyną, užsimeta kelias velkiavimo meškeres ir geria alų. O gerdami ir plaukdami pasigauna kelias žuvis, kad su jomis nusifotografuotų. Ir dėl to visi laimingi. Tiek dalyviai, gerai praleidę laiką, tiek organizatoriai, kuriems nereikėjo daug vargti. O su tokiais kaip aš yra sunku. Nes aš žinau, ko noriu. Žinau, ką jie turi man duoti. Ir jie turi dirbti. Dirbti po 11–12 valandų karštyje, bet kokiu oru, ir jiems tai yra pakankamai sunku.
Kaip tokioje kelionėje atrodo įprasta diena?
Saulė 6 ryto teka, tad keliesi apie 6.30 ir eini į dušą. 7 val. yra pusryčiai, 7,30 jau būni laive. Grįžti apie 17–17,30. Vakarienė, į dušą ir eini gulti. Paprasčiausia nebeturi jėgų dar kažką veikti. Ypač žinodamas, kad ir rytoj laukia tas pats.
Ar nepritrūksta fizinių jėgų? Dešimt valandų intensyvios ir daug jėgų reikalaujančios žvejybos, kovų su labai stipriais priešininkais?
Pirmosiose kelionėse būdavo labai sunku. Dabar jau viskas įprasta. Pritrūksta kartais gal ne tiek fizinių jėgų, o motyvacijos. Jeigu nebūna kibimo vieną dieną, dvi – labai sunku save motyvuoti žvejoti toliau. Užmesti masalą ir vėl jį traukti – mušti poperį ar kelti džigą rite. Iš kitos pusės, supranti, kad jei nemesi, nebandysi – tai ir negausi nieko. Juk kibimo tikimybė, kad ir mažiausia, čia visada yra.
Minėjote, kad važiuojat į tropikus dėl karangių ir tunų. Ar pagaunate ir kitų žuvų?
Žinoma, kad pagauni. Tai yra taip vadinami „bonusai“. Nuotraukose jos atrodo gražiai – įvairiaspalvės, įspūdingo dydžio. Bet mums jų realiai nereikia. Gaudai jas tik dėl nuotraukų, kad grįžus būtų ką parodyti. Nes karangė – GT – nuotraukose atrodo ne itin įspūdingai, kaip koks karšis. Ir tik tie, kurie patys yra ją pagavę, supranta, ką ši žuvis duoda ir kiek jėgų reikėjo ją nugalėti.
Yra dar žuvų, kurios pagautos „eina“ vakarienei dėl savo skonio, tokių kaip karališka ar ispaniška skumbrės, koraliniai upėtakiai. Kokią vieną kitą tokią žuvų pasiimi vakarienei – virėjai ją gražiai paruošia.
Ar teko domėtis, kokios yra vietinės žūklės taisyklės?
Gidai paprastai pasako, kokių žuvų negalima gaudyti. Laivuose, kaip taisyklė, būna lentelės su nupieštomis žuvimis ir jų dydžio limitais. Tačiau iš kitos pusės, kadangi visada propaguojame principą pagavai – paleisk, tai mums jos mažai aktualios.
O koks yra vietinių žvejų požiūris į „pagavai-paleisk“? Kiek man žinoma, tose egzotinėse šalyse šis principas yra rečiau taikomas.
Kaip kur. Tie visi „čarteriniai“ laivai paprastai būna organizuojami baltųjų žmonių. O jie žino, kad tos paleistos žuvys grįš ir jos vėl atneš jiems pinigus. Už tai šiuo klausimu jie yra „prispaudę“ savo gidus (kurie yra iš vietinių, bet praėję kursus) ir jie yra priversti paleidinėti žuvį. Na, o tie vietiniai, kurie aptarnauja vadinamuosius paprastus turistus, „pjauna“ visas žuvis, kurias pagauna.
Ar tokia žūklė yra pavojinga?
Pokalbio tęsinį žiūrėkite laidos įraše.