Žinoma, daugiausiai gali sužinoti, jei nuosavame akvariume plaukioja ne kokios banaliai nuobodžios auksinės žuvelės ar nekilmingosios gupijos, o mūsų vandenų žuvys. O jos kažkodėl pas mus šiek tiek pamirštos, nors, mano galva, jos kur kas įdomesnės už ryškiaspalves importines.
Seni geri prisiminimai
Kažkada vaikystėje, kada tėtis iš komandiruotės tuometiniame Leningrade parvežė dovanų tuomet atrodžiusį nerealiai didelį 60 l akvariumą, bent keletą metų paeiliui laikiau įvairias mūsų vandenų žuvis – saulažuves, karosiukus, gružlius, šlyžį, kelis ešerius ir netgi pūgžlį. Jau tada pastebėjau, kad akvariumo žuvų nuotaikos beveik visada sutampa su laisvėje gyvenančių žuvų. Pavyzdžiui, jei akvariume ešeriai sujudę ir aktyviai ieško maisto – tądien užlipęs ant ledo tikrai surinksi gražų ešerių derlių ir atvirkščiai.
Kitas dalykas – oro spėjimas. Čia neįkainuojamas barometro pareigas be išeiginių eidavo šlyžys. Šiaip tai – gana tingi žuvis, didžiąją laiko dalį kaip pagalys pragulinti ant dugno, tačiau giedrą dieną šlyžys sujusdavo ir pradėdavo aktyviai kilti į vandens paviršių įkvėpti atmosferos oro bei aktyviai šmirinėti dugne, ieškodamas maisto – lietaus ar kito oro subjurimo nereikdavo ilgai laukti. Įdomu tai, kad palyginus jo ir barometro „parodymus“ tapdavo akivaizdu, kad žuvis kažkokiu tik jai žinomu būdu jas pajusdavo anksčiau, nei pradėdavo ženkliai kristi prietaiso stulpelis. Žodžiu, mistika.
Dar akvariumas puikiai tarnaudavo kaip avižėlių ir kitų nedidelių masalų bei plūdžių išsvėrimo bei sargelių jautrumo bandymo poligonas. Nuleidi kokią „pliką“, be masalo, avižėlę ir pradedi virpinti. Į vieną, žiūrėk, dryžašvarkiai nė skersom nežiūri, o kitą, vos įmerktą, ratu apstoja. Gal ir griebtų, bet nustoji virpinti ir ešeriai palieka ją ramybėje. Tiesa, vieną kartą toks bandymas baigėsi tragiškai. Lėtasis pūgžlys, šiaip jau gerokai nusileisdavęs ešeriams greičiu, ilgokai žiūrėjo į lengvai virpinamą avižėlę ir net mirktelti nespėjau, kaip čiupo ją ir giliai nurijo. Prireikė operacijos, kol išlaisvinau kabliuką, bet augintinio išgelbėti nepavyko – žuvis nugaišo. Tąkart gal net dūdas paleidau – taip buvau pripratęs prie flegmatiškojo pūgžlio.
Sugrįžimas. Kartuolių „kolūkis“
Akvariumą iš naujo prisiminiau tik pats sulaukęs atžalos. Ilgokai ieškojau sūnui dovanos penktojo gimtadienio proga ir kažkaip visai netyčia į galva toptelėjo mintis – o gal akvariumą? Šiaip ar taip, kad ir ką kas besakytų, bet žuvytės iš visų įmanomų naminių gyvūnėlių kelia mažiausiai problemų – nei jų vedžioti reikia, nei jos loja, nei miaukia, čirškia ar kitaip drumsčia ramybę. O ir priežiūra jų paprasta, juo labiau, kad ir tėčiui šis užsiėmimas ne svetimas.
Nors buvau sau kadaise pažadėjęs, jog jei jau dar kartą turėsiu akvariumą, tai tik didelį, ne mažesnį nei 200 l, vis dėl to, teko taikytis prie aplinkybių. Vaikų kambaryje pastačius dviejų aukštų lovą, vietos liko ne kažin kiek, tad teko pasitenkinti tik 54 litrų talpos indu. Kai sūnui papasakojau, kaip smagiai kadaise laikiau „mūsiškas“ žuvis, jis irgi užsimanė būtent jų. Ką jau čia prieštarausi – ir man niežtėjo nagai turėti ką iš mūsų ichtiofaunos.
Pirmiausia su sūnumi išsisijojome reikiamo dydžio akmenukų gruntui, paskui tėčiui teko pabraidyti karjero pakrantėmis ir parinkti žolių. Pasirinkau tris floros atstoves, kurių tikslių pavadinimų, nebūdamas botaniku, nepasakysiu. Viena tikrai buvo kanadinė elodėja, kita – plunksnalapė vandenžolė, kurios kuokštais dažnai pasipuošia mūsų blizgės, trečia – žvejų tarpe vadinamas „lydekinis barštis“. Gerai išvirinus ir supylus gruntą, beliko užpilti vandenį ir pasodinti žoles. Ir pagalvoti – ką gi čia įleidus? Nusprendžiau pradėti nuo saulažuvių.
Tėvų kolektyvinio sodo tvenkinyje nedideliu graibšteliu pabandėme privilioti ir pagauti šias nedideles sidabrašones žuvytes. Ir atsitik tu man – vietoj saulažuvių į graibštą papuolė įvairaus dydžio kartuolės. Tai iš tiesų gražios žuvytės – spalvingos, raudonpelekės, nežinančiam iš pirmo žvilgsnio galinčios priminti nedidelius karosiukus. Kadaise teko apie jų auginimą akvariume skaityti A. Bubino parašytoje knygutėje „Akvariumo ABC“, kur autorius jas įvardino kaip vienas tinkamiausių laikyti akvariume iš visų mūsų vandenų žuvų. Gal tuziną jų parsivežiau namo kartu su kitame vandens telkinyje sugautomis 6 saulažuvėmis. Deja, pastarosios po dienos išgaišo.
Kaip vėliau minėjo mano senas draugas biologas Giedrius, saulažuves akvariumui geriausia gaudyti ankstyvą pavasarį ar rudenį – sugautos vasarą kažkodėl beveik visada neišgyvena. Nelabai pasisekė ir su vandens augalais. Dvi jų rūšys taip ir neprigijo, vienintelis plunksnalapis išleido naujus stiebelius. Kai pasiguodžiau šia nesėkme tam pačiam bičiuliui, jis taip pat nuramino – mūsų vandenų žolėms namie laikomiems akvariumams yra per šilta ir jos labai sunkiai prisitaiko.
Tuo tarpu kartuolės laikėsi tiesiog puikiai. Ne tik kad nė viena nežuvo perkeliant, tačiau jau po kelių dienų jos nė kiek nesibaidė žmonių ir puikiai kirto pasiūlyta maistą – sausas dafnijas ir atšildytas uodo trūklio lervas.
Kad būtų joms smagiau, iš ankstyvesnės jų buveinės tvenkinio parnešiau joms porą pagautų moliuskų. Kartuolės unikalios tuo, jog ikrus deda ne kur kitur, o būtent šių galvakojų viduje. Naujieji gyventojai kaip mat apsiprato su naujomis gyvenimo sąlygomis, kas dieną pakaitom filtravo vandenį. Ypač smagiai atrodydavo, kai pasispirdami masyvia „koja“ ir, vartydami nemenkus akmenis į šonus, judėjo akvariumo dugnu pirmyn ir atgal. Visgi, tikrai įdomūs sutvėrimai – nieko nepasakysi.
Liepos mėnesį prie akvariumo gyventojų prisijungė buožgalvis, kuris čia sūnaus džiaugsmui perėjo visas virtimo varle stadijas vėliau buvo paleistas į laisvę.
Eksperimentai su ešeriu
Tokia idilė truko gal pusę metų, kol kartu su sūnumi nusprendėme, kad reikia įleisti daugiau žuvų rūšių. Žinoma, akvariumas tam buvo ankštokas, tad reikėjo mažinti kartuolių skaičių. Aišku, galėjome jas paleisti, bet vargu ar jos būtų sugebėjusios prisitaikyti laukinėse sąlygose po pusmečio pasisvečiavimo nelaisvėje. Problema išsisprendė savaime.
Vieną lapkričio pabaigos dieną, pasiėmęs spiningėlį ir mikromasalų, išėjau pabandyti laimės viename Pakaunės tvenkinyje. Ir ne veltui – nors vietiniai, gaudę su plūdine ant saulažuvių, tą dieną skundėsi nekiba, nedideliais tvisteriukais pavyko dryžuočiams „pažadinti“ apetitą. Per valandą, dideliam plūdininkų apmaudui, jiems iš po kojų ištraukiau 9 visai padorius ešerius.
Aštuonis, 100–130 gramų plėšrūnus paėmiau žuvienei. Na, o paskutinį, gal 70 g sveriantį plėšikėlį jau norėjau švystelti atgal, tačiau paskutiniu momentu apsigalvojau. Po poros valandų jis jau plaukiojo akvariume. Sunku net apsakyti, kokį įspūdį paliko kartuolėms staigus paūgėjusio ešerio pasirodymas. Iki tol be jokios tvarkos plaukiojusios visais akvariumo pakampiais staiga jos... dingo. Neįtikėtina, kaip visas velnio tuzinas kartuolių akimirksniu sugebėjo išsislapstyti nedideliame, su skurdžia augalija, akvariume.
Įsižiūrėjęs pamačiau kur – keturios palindo už filtro, penketas įsispraudė tarp dugno akmenukų, o kur kitos – vienas Dievas težino. Ešeriui, aišku, tądien jos nė kiek nerūpėjo. Vargšelis, jis vis bandė ieškoti išplaukimo į platesnius vandenis ir nosimi rėždavosi į akvariumo stiklą. Bet drąsumo iš ešerio neatimsi. Jei kokiai kitai žuviai staiga pabarškini į akvariumo stiklą, ši paprastai paniškai sprunka į šalį. Tik ne ešerys – jis nepajudėdavo iš vietos, tik pašiaušdavo pelekus ar net iš lėto pradėdavo artėti prie stiklo.
Kartuolės ilgainiui suvokė, kad dabar ešeriui jos nė kiek nerūpi, tačiau pradinio chaoso jau nebuvo. Visos trylika žuvelių plaukiojo griežtame būryje, susiskirsčiusiame pagal griežtą hierarchiją. Pirma didžiausios žuvys, paskui – vidutinės, na, o pačiame gale – smulkmė. Būrys griežtai plaukiojo kitoje nuo ešerio akvariumo pusėje. Kai „įsibrovėlis“ neparodė jokių agresijos požymių nei antrą, nei trečią dieną, didesnės kartuolės tiek įsidrąsino, jog sugebėdavo net kaptelti amo netekusiam ešeriui į uodeginio peleko galą.
Ketvirtą dieną situacija pasikeitė iš esmės. Ešerys pradėjo smarkiau vėduoti pelekais, tarpais išskleisdavo savo spyglius ir plačiai, lyg mankštindamas sustingusius nasrų raumenis, sekundėlei pražiodindavo visu platumu savo žabtus. Vakare pasireiškė ir pirmieji agresijos ženklai. Ešerys iš lėto slinkdavo prie būrio ir pabandydavo čiupti artimiausią žuvelę. Tačiau nesėkmingai. Būtent čia savo akimis pamačiau ir pagaliau supratau, kam smulkios žuvys telkiasi į būrius – paprasčiausia dėl plėšrūnų suklaidinimo. Pasirodo, ešerys tada negali sukoncentruoti dėmesio į vieną žuvelę. Puola vieną, po to kitą, kol galiausiai taip ir lieka „su nosimi“.
Pastebėjau, kad plėšrūnas reaguoja į greičiausiai plaukiančias arba staigiai sprunkančias žuveles ir visai nesvarbu, kur jos tuo metu yra – priešais ešerį, šone ar net gale. Jei žuvelė sustingsta kad ir netoli ešerio – jis kažkodėl labiau atakuoja greičiau sprunkančią jos gentainę, kad ir tolėliau esančią. Sakyčiau, visgi pirmiausiai plėšrūnas pajaučia aukos judesį šonine linija, o akys čia vaidina mažesnį vaidmenį. Antras dalykas, tai paaiškina, kodėl džerkavimo-tvičingavimo technika yra viena pranašiausių. Būtent chaotiškai, su staigiais trūkčiojimais, traukiamas vobleris ar kitas masalas labiausiai geba įerzinti plėšrūnus.
Bet grįžkime prie įvykių akvariume. Dvi dienas ešerys bandė medžioti, tačiau kartuolės savo „būrine“ gynybine taktika aiškiai „ėmė viršų“. Vargšelis ešerys sulyso, nors pasiūlytas uodo trūklio lervas išdidžiai ignoravo. Nekreipė į jas dėmesio ir tiek. Gal tokio dydžio dryžuočiams maitintis kažkokiomis kirmėlėmis buvo „ne lygis“, kai aplink tiek žuvelių. Jau galvojau, kad viskas taip ir pasibaigs, juk ešerys – būrinė žuvis ir pavieniui jam medžioti gali tiesiog neišeiti, tačiau trečią rytą atsibudęs (akvariumas kaip tik stovi priešais lovą) supratau, kad kažkas atsitiko.
Kartuolės plaukiojo vandens paviršiuje, tuo tarpu ešerys ramiai tupėjo tradicinėje vietoje po vandens filtru dugne. Suskaičiavau tik vienuolika žuvelių. Reiškia, dvi ešerys sugebėjo nutverti. Tačiau kada ir kaip? Vakare pats mačiau, kad ešeriui sekėsi ne kaip. Kitą rytą akvariume plaukioja tik 10 žuvelių, tačiau vėl nespėjau pamatyti, kaip jis medžioja. Plėšikėlis riogsojo visą dieną ant dugno ir tiek.
Vis dėl to, mįslę pavyko įminti. Išeidamas gulti išjungiau šviesą, tačiau nuo akvariumo nueiti neskubėjau. Per durų plyšį krentančios šviesos užteko įžiūrėti, kas vyksta po vandeniu. Vos išjungus šviesą, kartuolės iškart pakilo į patį vandens paviršių, o iki tol ramiai ant dugno gulėjęs juodas, tamsus šešėlis pakilo nuo dugno ir pradėjo tyliai slinkti. Netoli buvusi kartuolė jo nepastebėjo ir jis ją čiupo. Tiesa, šį sykį kartuolei pasisekė – ji kažkokiu mistiniu būdu sugebėjo išsisukti iš pačių ešerio nąsrų. Bingo! Paslaptis buvo atskleista. Ešerys medžioja naktį, kada kartuolės ne tokios budrios ir nesispiečia į būrius! O juk aš visada galvojau, kad ešerys – išimtinai dieninė žuvis ir naktį medžioti negali. Pasirodo, jei nori – gali.
Stebėjau jo medžioklę gal valandą, kurios metu viena kartuolė buvo praryta, o dar trys ar keturios išsisuko per plauką. Tiesa, mažiausiai dešimt kartų ešerio bandymai buvo visai nesėkmingi. Įsitikinau, kad lengviausia ešeriui praryti grobį tada, kai jis užspeičia auką į kurį nors akvariumo apatinį kampą. O sunkiausia – kai kartuolės iškyla į patį vandens paviršių. Kodėl, sunku pasakyti, bet man pasirodė, kad tuomet jis jas daug prasčiau mato ar jaučia. Manau, šis faktas paaiškina, kodėl užpultas mailiaus būrys visgi neneria į dugną, o lenda į vandens paviršių.
Kitas dalykas – ešerys atakavo visas žuvis, net ir pačias stambiausias, maždaug cento monetos pločio kartuoles, kurių, mano nuomone, jis tiesiog fiziškai negalėtų įryti. Kodėl – sunku pasakyti. Gal tokiu būdu stengėsi išbaidyti smulkesnes žuveles.
Kita rytą suskaičiavau akvariume tik septynias kartuoles. Tai buvo signalas, kad ešerys gerai įvaldė medžioklės akvariume meną ir jei dar delsi – po dienos kitos kartuolių apskritai neliks. Ta proga su sūnumi suteikėme ešeriui amnestiją – paleidome jį į tą patį telkinį, kur buvau jį ir sugavęs. Dryžuotasis plėšikėlis tik uodega pamojavo net neatsisveikinęs. Įdomu, ką jis papasakos savo gentainiams, ar panaudos savo įgyta medžioklės patirtį laisvėje?
Ešerys savo misija atliko šimtu procentų. Ne tik paneigė kažkodėl daugelio tikimą dalyką, atseit plėšrūnai kartuolių dėl karčios žuvienos neliečia, tačiau ir sūnui parodė, kokio kova už išgyvenimą kas dieną vyksta gamtoje.
Na, o man ši žuvis ne tik padėjo geriau suvokti, kaip medžioja plėšrūnas ir kaip elgiasi jo atakuojamos žuvelės, paneigė ne vieną stereotipą, tačiau ir leido panaudoti šias žinias praktikoje. Tvičinguodamas nedideliais minnow klasės vobleriais stengiuosi imituoti tą sprunkančios nuo ešerio kartuolės judesį, ir man atrodo, kad dabar pagaunu gerokai daugiau. Gal tai tik sutapimas? Gal būt, bet manau, kad vis tiek atsakiau į tą pradinį klausimą – kam žvejui tas akvariumas.
2009