Kalbintiems praeiviams konkurencija tarp eglių nereikalinga
„Pati gražiausia. Sakė, kad čia bus negražu, tortas, bet puiku! Mačiau Kauno eglę per televiziją, tai ji man pasirodė pernelyg daug šviečianti, ne tos spalvos. Bet nereikia pyktis dėl tų eglių, mes ir kavą geriam, ir vieni pas kitus važiuojame“, – LNK sakė prie Vilniaus eglės kalbinta vilnietė.
„Man patinka ši eglė, manau, kad kritikos jai perdaug skiriama, atvažiavau, pamačiau gyvai, tikrai įdomi idėja", – pastebi dar vienas pro eglę einantis žmogus.
„Be abejo graži, kitokia, bet juk kadangi gimtadienis, tai ir tortas. Bet man asmeniškai būtų gražiau paprasta eglė be torto“, – sako prie eglės sutikta pora.
Vienas kalbintų vyrų atvirai sako, kad jam išvis visiškai vienodai, nes iš esmės visos eglės gražios.
Airijoje gyvenanti lietuvių pora sakė, kad net Airijoje juos pasiekė kalbos, kad per daug pinigų išleista šiai eglutei, visgi jiems eglutė graži.
Nors kalbinti praeiviai sutartinai sako, kad jiems nepatinka eglių lyginimai, konkurencija, ir kad čia jos visai nereikia, kad visos šalies eglės gražios, socialiniuose tinkluose kasmet nerimsta diskusijos apie miestų pasirinkimus dėl eglių, internautų diskusijose juntamas konkuravimas tarp miestų, ypač Vilniaus ir Kauno.
Vilniečių ir kauniečių lyginamasis normalus, tik nereikia peržengti ribų
„Vietoj to, kad kurtume prieššventinę dvasią, kad kalėdinė eglutė burtų žmones, mes padarome taip, kad ji pradeda skirti žmones. Tad tai priklauso ne nuo pačios eglutės, o nuo sociumo rate vykstančių procesų. Yra sakančių, kad čia galbūt žiniasklaida prisideda, bet manau, kad ji yra visuomenės veidrodis. Jeigu mes pasakytume sportininkui olimpiečiui, kad jis nesportiškas, tai jam net nebūtų pikta, nes jis žino, koks yra ir tokie pasakymai tiesiog prie jo nelimpa, jam kaip nuo žąsies vanduo nubėga. Kai žiniasklaida atspindi procesą visuomenėje ir jeigu jis yra realus ir užkabina, tai natūralu, kad gimsta diskusijos. Aišku, būna tų spalvų patirštinimo, bet tikrai to nebūtų, jei nebūtų paties proceso, kurį kuria patys žmonės“, – sako psichiatras J. Fugalis.
Specialistas neabejoja, kad būtų buvęs didelis šaršalas ir tuo atveju, jeigu nebūtų pastatyta ši Vilniaus kalėdinė eglutė. Žmonės tada sakytų, kad iš jų pavogė Kalėdas. Filme „Kaip Grinčas Kalėdas vogė“, pasak jo, labai gerai atsispindi momentas, kad Kalėdų nepavogsi iš žmogaus, kuris yra pasiruošęs jas švęsti, nepaisant to, ar pavogs jo eglutę.
Kalbėdamas apie dviejų didžiausių miestų lyginimąsi, J. Fugalis sako, kad tai yra iš dalies normalus procesas, tačiau būna, kad ribos peržengiamos, ir pasekmės nėra pačios geriausios: „Sveikas pasilygiavimas gali nešti augimą. Tačiau jeigu tai vyksta tik vardan lygiavimosi, tai jau virsta aršia kova vietoj to, kad mes padėtume vieni kitiems augti. Kad suprasčiau procesą, man visuomet patinka į jį pasižiūrėti kaip į metaforą. Įsivaizduokime, kad yra vyresnysis sūnus ir gimsta jaunėlis. Natūralu, kad tam jaunėliui norisi turėti tam tikrą sritį, kurioje jis kažką geriau daro nei vyresnėlis. O vyresnėliui pripažinti, kad jaunėlis yra kažkur geras, – labai labai sunku ir prasideda kova, kuri skatina destrukciją. Jeigu gimsta trečias sūnus, tokio proceso tarp vyriausiojo ir jaunausiojo nebebūna, nes jau būna didesnis amžiaus skirtumas ir panašūs dalykai.
Tai lygiai taip pat galvoju, kad galime įsivardinti tokią metaforą tarp dviejų didžiausių mūsų miestų: Vilniaus ir Kauno. Ir tikrai pastebiu, kad šioje vietoje pametame mintį, kad pasilyginimas gali padėti ne tik augti, bet ir savikritiškai pažiūrėti į save. Kuomet pasimeta ta idėja, tuomet šventinėje dvasioje pasipila pernelyg daug purvo“.
Psichiatras sako, kad taip yra todėl, kad žmogus arba grupė pradeda pernelyg intensyviai tapatintis su išoriniu reiškiniu ir tuomet tas pykčio reiškimas gaunasi destruktyvus. O juk žmogus yra daugiau nei ką jis turi arba žmogus yra daugiau nei kas jam nutiko.
Lyginimosi ištakos iš vaikystės
„Mes, kaip visuomenė, tarkime, Vilniaus miestas ar Kauno miestas, galiausiai Lietuva nefunkcionuojame šiose visuomenėse tik kaip individai. Taip jau nutinka, kad individų grupė dėl masių psichologijos identifikuojasi kaip viena grupė. Ir mes tą miestą ar šalį galime įvardinti kaip vieną didelį individą, sudarytą iš daug mažyčių dalelių. Normalu, kad grupėje žmonių vyksta labai dažnai panašūs procesai, kurie vyksta vidiniame individo pasaulyje ir būtent dėl to pradedame tapatintis: čia mes, o čia kiti“, – sako psichiatras J. Fugalis.
Psichiatras pastebi, kad kai esame mes su viena savo Vilniaus kalėdine eglute, esame vidinėje realybėje. Nežinome ar pasimetame, kiek ta mūsų vidinė realybė yra graži. Kyla natūralus, žmogiškas noras pasimatuoti su kitais. Šiuo atveju priešprieša tarp Vilniaus ir Kauno eglučių ir kyla iš čia, ir mes vilniečiai ar mes, kauniečiai prieš jus vilniečiai ir prieš jus, kauniečiai. Ir tada atsiranda: „mūsų štai tokia“, „o va mūsų štai tokia“.
To ištakas, anot psichiatro, galima atsekti ankstyvojoje vaikystėje, kai sakome, kad „o mano tėtis tai dirba gaisrinininku“, „o mano mama daro tą ir tą“, „o mes turime tokią ir tokią mašiną“. Toks elgesio modelis persineša į tolimesnius, jau suaugusio žmogaus gyvenimo etapus, bet, deja, būna, kad persineša destruktyviu modeliu, kai be kažkokio atributo žmogus jaučiasi kaip nepilnas.
„Jeigu jo, kaip Vilniaus miesto individo, savęs vertinimas priklauso nuo to, ar visi gerai ar ne įvertino Vilniaus eglutę, tada yra labai liūdna ir tos šventinės dvasios truputėlį pasimeta. Nes, mano nuomone, šventinė dvasia yra ne apie perdėtą išorinį lyginimąsi“, – įsitikinęs J. Fugalis.
Psichiataras kviečia pagalvoti ir suprasti, kad šventės neturėtų būti apie komercializaciją, gatvių papuošimo raštus, būti apie tai, kokio brangumo dovanas nupirkote: „Šventės yra apie vidinę žmogaus ir jo artimųjų, šeimos realybę, apie vidinį susikaupimą, pasidžiaugimą. Tai yra ne apie daiktus, veiksmus ar poelgius, bet apie ryšį, jo skatinimą. Šiandien komercializacija yra iš tikrųjų labai toli pažengusi, jūs pabandykite atraskite žmogų, kuris pats gamina dovanėles, tai tikrai labai reta“.
Nuolatinis lyginimasis su kitais gali nuvesti visai į kitą pusę
„Kalėdinis eglutės nėra vienintelis dalykas, dėl ko žmonės lygiuojasi. Žmogus yra taip sutvertas, evoliucionavęs, kad jis lygiuojasi praktiškai nuolat. Yra atlikti tyrimai, kad arti 10 procentų mūsų minčių yra apie kokio nors tipo lygiavimasi“, – sako gydytojas J. Fugalis.
Pasak psichiatro, dar šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje amerikiečių psichologas Leonas Festingeris apibrėžė socialinio lygiavimosi teoriją, kuri sako, kad mes savo socialinę ir asmeninę vertę esame linkę matuoti pagal tai, ką matome išorėje. Ir kas dar labai įdomu, kad tyrimais buvo pastebėta, jog žmonės, kurie dažniau lygiuojasi su kitais, labiau linkę turėti didesnės motyvacijos tobulėti tam tikrose srityse, bet lygiai taip pat linkę dažniau jausti didelį nepasitenkinimo, atstūmimo jausmą, kaltę, įsitraukti į destruktyvius elgesio modelius, tokius kaip saviagresiją, tiesioginį ar netiesioginį žalojimąsi, pavyzdžiui, valgymą, rūkymą ar kitas priklausomybes.
„Kodėl taip vyksta? Mums kaip žmonėms yra labai svarbu kažkaip sulyginti vidinę ir išorinę realybes. Jos yra du skirtingi dalykai ir labai dažnai nutinka, kad mes daugiau galvojame apie išorinę, apie tai, kas vyksta, kas yra mano gyvenimo įvykiai. Bet lygiai taip pat svarbi, jeigu ne dar svarbesnė, yra vidinė realybė: kas aš esu, ką aš apie save manau, kaip aš jaučiuosi. Kad tos realybės nebūtų visiškam vakuume, mes augdami išmokstame jas derinti, kad vidinė realybė priklausytų ir nuo išorinės realybės ir lygiai taip pat atvirkščiai“, – sako psichiatras.
J. Fugalis atkreipia dėmesį, kad tame nėra nieko blogo, tačiau tai gali virsti jau minėta destruktyvia savybe tuomet, kai nukrypstama į kraštutinumus: „Kartais, būna, kad žmogus nemato, ką yra pasiekęs gyvenime, ir save vertina tik pagal savo vidinį pojūtį ir jeigu tai būna sutrikimas, tai būna panašu į depresiją. Kuomet aplinkiniai jau yra linkę sakyti, kad esi nusivertinęs nepelnytai. Bet žymiai dažniau būna, kada žmonės savo savivertę iš esmės stato ant išorinio vertinimo – taip kaip atrodo kiti, ir kaip atrodau aš tarp jų. Ir jeigu tas lyginimosi santykis yra pakankamai didelis, žmogui būna labai sunku gyventi, nes jis nuolat turi būti uždegtas kaip degtukas, kad galėtų bent kažkiek su savimi išbūti“.
Gamtos resursai turi ribas, kurių reikėtų paisyti
Paklausus, kokia šiemt bus jo paties kalėdinė eglutė, ir kuri jam vis dėlto, gražesnė – Vilniaus ar Kauno, J. Fugalis sako, kad jis yra visuomet už kuo natūralesnį procesą: „Natūralumas man kuria daug didesnį jaukumo, šiltumo jausmą negu ištaigingas meno kūrinys, kuris visus turi pradžiuginti. Antras momentas, kodėl aš esu už natūralumą, kyla iš pragmatiškų tikslų. Eglutės nukirtimas gamtai kainuoja žymiai mažiau, negu dirbtinės eglutės pagaminimas, kas gerokai teršia aplinką. Dėl to mano namuose eglutė natūrali, dažniausiai auganti vazone“.
Psichiatras sako pastebintis, kad mūsų žmonės sąmoningėja ir jis matantis daug jaunų žmonių, kurie taip pat vis dažniau atsigręžia į natūralumą, atsisako lankytis, renkasi tvarų, kokybišką produktą vietoje keleto pigių, nekokybiškų. Be to, daugėja žmonių, kurie jaučia nerimą dėl aplinkosaugos, dėl ateities, dėl klimato kaitos. Visuomenė, pasak pašnekovo, tikrai darosi tvaresnė, suprasdama, kad mes negalime semti gamtos resursų be ribų. Yra tam ribos ir mes į tai turime atsižvelgti.
„O jei grįžtant prie to, kuri man kalėdinė eglutė gražesnė, tai nors gyvenu Vilniuje, tai šiais metais tame sveikame pasiilyginime mano širdžių čempionas yra Kaunas“, – šypsosi J. Fugalis.