Deja, Lietuvoje vis dar yra paplitęs darbuotojų mąstymas apie save kaip apie darbinius kumelius, kurie kiek jam krauna – tiek ir veš. Ir tokiu greičiu, tokiu tempu, kokiu lieps dvaro prievaizdas su botagu. Pradės rėkti „greičiau!“ – reikia greičiau. Plėšantis, atsiputojus, aukojant ir sveikatą, ir laisvalaikį, bet reikia. Nes čia gi darbas, nedirbk oriai, nereikalauk skaitymosi – pakinkė, ir tempk plūgą. Čia yra sakralu ir nekvestionuojama.
Aišku, kalbu ne apie visus. Vis daugiau žmonių vaduojasi iš šio sovietinio, gal netgi baudžiavinio mąstymo, ir vis labiau supranta, kad darbe reikia stovėti už save, neleisti lipti ant galvos, jei labai reikia – parodyti nagus ir dantis (aišku, teisiškai legaliose ribose). Bet deja, didžiulė masė bendrapiliečių vis dar gyvena XIX a. dvaro ir XX a. kolūkio papročiais.
Baisus dalykas – pataikavimas darbdaviams, tarsi jie būtų visagaliai likimo nulėmėjai, ir nesidomėjimas savo elementariausiomis teisėmis. Dažnas tūlas Motiejukas sugeba nenutrūkstamai dejuoti (aišku, tik kai darbdaviai ir net kolegos negirdi), kaip jis kenčia, kaip jį išnaudoja, neturi laisvo laiko, iš jo darbe reikalauja neįmanomų dalykų, neduoda net atostogų, grasina atleisti, ir dėl visko kalti yra valdžia, Seimas ir „moteriausybė“ (be abejo, kaip gi kitaip). Na, dar kartais ir Briuselis.
Kiek pabendravus su tokiu tipiniu Motiejuku, dažniausiai paaiškėja, kad jis nėra net skaitęs darbo kodekso, kartais netgi nelabai turi nuovokos apie tokio dalyko egzistavimą apskritai. Dažniausiai net savo darbo sutarties ir darbo instrukcijos nėra skaitę, tik „ai reikėjo ten pasirašyt, tai pasirašiau“.
Nedovanotinas aplaidumas, kuriuo darbuotojai nubaudžia ne ką kitą, bet tik save! Ir po to kalti lieka „valdžiažmogiai ir moteriausybės“, kad Motiejukas pats apsileidęs ir net nesugeba paskaityti to, ką darbuotojui būtina žinoti.
Ar tokie „vargšai nukankinti vargdienėliai“ bent žino, kad darbo kodekse dauguma dalykų yra liaudiškai tariant „į darbuotojo pusę“, t. y. palankūs eiliniam darbuotojui? Ir kad visa tai žinant, ir darbdaviams įsisiautėjus, pabaksnojant į tuos punktus pirštuku – gerai ir sąžiningai dirbančio darbuotojo praktiškai neįmanoma nei išgrūsti (išskyrus objektyvias situacijas, tokias kaip etatų naikinimas), nei jo kažkaip išnaudoti.
Pradedant nuo dramatiškiausios situacijos – „mane atleido“. Dažnai tą girdite, ar ne? Iš karto logiškas klausimas tokiam žmogui – už ką tave atleido, pagal kokį straipsnį? Ką tokio grubaus padarei?
Deja, bent kiek pačiam tenka su žmonėmis šnekėti – gal 90 proc. atvejų paaiškėja, kad darbuotojas nepridarė absoliučiai nieko, už ką galima tuoj pat atleisti. Jokio grubaus pažeidimo – nei neblaivus darbe, nei smurtas darbe, nei nepasirodymas darbo vietoje visą dieną, nei tyčinis materialinės žalos darymas, nei dar kažkas panašaus. Dažniausiai – „paprašė išeiti, tai parašiau savo noru“. Aišku, po to tūla Genovaitė labai verkė ir naktimis neužmigo, bet vis tiek padarė, kaip liepiama.
O kas gali liepti? Ponas darbdavys? Ne, negali. Jei nėra grubaus pažeidimo – atleisti pagrindo nėra. Nebent su 6 mėnesių išeitine išmoka – prašom, puiku. Arba dėl tikrai pateisinamų priežasčių, kaip etato panaikinimas. Jei ne – netgi darbuotojo padaryti negrubūs darbo pažeidimai gali tapti priežastimi atleisti tik tada, kai toks pats pažeidimas padaromas antrą kartą per vienerius metus. Ir jeigu buvo darbuotojo pasiaiškinimas bei įspėjimas iš vadovybės, ant kurio darbuotojas pasirašė. Viskas.
Jokie „paprašė, griežtai liepė, supyko, snukis nepatiko, pasirodžiau nesexy, jaunai giminaitei reikėjo vietos“ negroja. Jeigu aš dirbu sąžiningai ir nesu prisidirbęs nieko ekstremalaus – nerašysiu pareiškimo ir dirbsiu tiek, kiek man reiks. Ir ką tu padarysi, gerbiamasai darbdavy?
Nieko nepadarysi. Jei tūla Genovaitė būtų paskaičiusi DK, ji visa tai žinotų, bet ji neskaitė. Ir nereikėtų jai paskui verkti „mane atleido“, nes iš tikrųjų – niekas neatleido. Pati išėjai, per savo neišmanymą ir naivumą.
Dažni argumentai: „sudarys tokias sąlygas, kad vis tiek reiks išeiti“. Ir ką padarys? Suras kažkokių darbo klaidų ir „netinkamumą“ darbui? Na, jeigu darbuotojas dirba griežtai pagal darbo instrukciją, pats nėra kažkoks laidokas, kuris tikrai daro darbe nesąmones – nesuras. Visada darbuotojas galės pabaksnoti pirštuku į darbo instrukciją darbdaviui panosėj – dariau, kaip parašyta. Kas nepatinka?
Iš praktikos žinau, kad darbo instrukcijos „musyse“ labai dažnai būna parašomos tiesiog „dėl vaizdo“, ir pats darbdavys paskui labai nekenčia, kai nori „išskalbti“ darbuotoją, o jis pabaksnoja pirštuku, kad darė taip, kaip parašyta. Koks prasideda raitymasis, kaip kirminų ant keptuvės! Koks įsiūtis, ir... Bejėgiškumas. Taip, čia irgi labai svarbi užduotis – išmokyti kai kuriuos darbdavius pačius laikytis to, kas jų pačių parašyta!
Negalvokite, kad šneku teoriškai. Mane bandė grūsti iš darbo keliose darbovietėse, nors dirbau ir dabar dirbu tik labai sąžiningai, kruopščiai, paisydamas visų darbo instrukcijos kablelių ir varnelių – kad nerastų prie manęs ko prisiknisti, o aš visada turėčiau triuškinančių argumentų. Esu perfekcionistas nuo vaikystės, mane taip išauklėjo, ir tai mano stiprybė.
Kokiomis tik nesąmonėmis manęs nekaltino, norėdami atsikratyti už labai nepatogų principingumą, o esant reikalui, ir pasiskundimą kur priklauso – „tu toks, tu anoks, tavęs kolektyvas nekenčia, tau trūksta žmogiškumo, paprastumo, būk vyras ir drąsiai parašyk pareiškimą“. Tačiau nekreipiau į tai dėmesio ir dirbau tiek, kiek man norėdavosi – nebent kol pačiam pasidarydavo jau nebeįdomu ar rasdavau geresnį pasiūlymą. O kad ten mane myli ar nemyli – nusispjauti. Darykite ir jūs taip!
Taip, visose darbovietėse buvau ir dabar esu subjektyviai nekenčiamas kaip žmogus, bet objektyviai vertinamas už atsakingumą, pareigingumą ir perfekcionizmą. Ir tai yra svarbiausia. Darbe būtent to ir reikia, o tie visi „draugiškumai, chebros“ daugelyje darbų yra akivaizdus melas ir pritemptas įsivaizdavimas, kad mes čia „tipo vieningi“. To reikia ieškoti šeimoje, draugų ir giminių rate, bet ne darbe.
Kitas aspektas – mobingas. Jeigu nepasiduodi aplinkinių spaudimui, dirbi atsakingai ir principingai pagal punktus, neužsikrauni daugiau, nei tau priklauso, eini atostogauti kada tau reikia, o paskui tuo negyvai užknisęs drįsti nerašyti pareiškimo išeiti iš darbo – aišku, neabejotinai prasidės tavęs mobingavimas.
Vėlgi, pasiremsiu savo praktika – esu daugiau ar mažiau mobingo patyręs praktiškai visur. Bet tai niekada netapo priežastimi atsisakyti mėgstamo darbo. O efektyviausia priemonė prieš mobingą – atvirumas, viešas pasakymas, kad tai, ką darote, yra mobingas, griežtai uždraustas reiškinys. Viskas, mielieji, aš jau kaupiu įrodymus, ir ieškosiu teisybės dėl jūsų neteisėto elgesio. Paprastai to visiškai pakanka.
Aišku, niekas su jumis draugauti nepradės, Agnužė ir Evelina nesikvies gerti kartu arbatėlės, Jonas ir Antanas nepasakos apie savo Sharano „dusliarą“ ir kaip gerai pažvejojo savaitgalį. Bet ir nereikia. Arbatėlė labai skaniai geriasi ir be visokių lapučių Evelinų, o tas Jono visas purvinas vamzdis (duslintuvo) – tikrai ne pats įdomiausias dalykas pasaulyje. Gal netgi dirbasi ramiau, kai darbe niekas tau netrukdo ir net tavęs privengia – tiesiog padarai tai, kas reikalinga, ir namučio, pas šeimą.
Šnypš, šieps dantis, bet nieko nepadarys. Nes nuo 2022 metų lapkričio DK yra konkretūs punktai apie mobingą, ir kaip už jį galima rimtai „užtrumpinti“. Tie, kurie patiria darbe mobingą ir nori išeiti iš darbo, pasakysiu jums – neapsileiskite. Nepatingėkite, surinkite mobingo įrodymus, ir esant reikalui galėsite užkurti tokią pirtį, kad dūmai rūks ir žiežirbos kils. Bet duodu kokius 90 proc., kad to neprireiks – psichologiniams agresoriams apraminti, jiems užteks pamatyti jūsų nusiteikimą, kad nesiruošiate leistis dergiamas ir juokų nepripažįstate. Išsigąs, nors to stengsis neparodyti – vėl gi, iš mano praktikos.
Ypatingo šlykštumo dalykas – „atostogų neduoda“. Na, atseit, labai daug darbo, dirbti nėra kam, kokie gali būti atostogavimai, „chebra“ va po kelis metus neina atostogų, ir tau nereikia. Na jau ne! Darbuotojui per metus priklauso apytiksliai mėnuo atostogų (aišku, dauguma jas dalina po 2 savaites). Kaip darbdavys jų išleis, kas tuo metu pavaduos – jo rūpestis. Darbuotojas pailsėti privalo. Jam irgi reikia į Graikiją, Maltą, Turkiją ar Jūrmalą. Geriau dirbs, kai bus pailsėjęs ir įdegęs.
„Padirbėk papildomai, užsitarnauk atostogas, padaryk tą, aną, dar trečią ir ketvirtą, tada dar pagalvosiu, ar tave paleisti“. O mielasai, maloningasai vadove! Pas tave dirbantys žmonės savo atostogas jau yra užsidirbę pagal DK, ir tikrai jiems nereikia už jas kažkaip papildomai atidirbti. Bet vėl gi – naivi Bronelė to nežino, neriasi iš kailio, o vadovas tuo naudojasi, nors pats atostogauti skrenda kada tik nori, nepasikonsultavęs su Bronele, ar jai tinka.
Ypatingo akiplėšiškumo atvejai – kai iš darbuotojo imama reikalauti aukoti savo laisvalaikį ir poilsį – „na gali gi ir anksčiau atsikelti, atvažiuoti į darbą, gali ir kiek ilgiau pasėdėti, gali ir namo darbo parsinešti“. O jeigu dirbi slenkančiu grafiku – papildomų pamainų ėmimas per laisvadienius yra vos ne savaime suprantama, nes tau gi nesunku ir vis tiek tu nieko nedarai.
Sunku! Darau, aš labai užsiėmęs per savo laisvadienius! Nors gal tas mano užsiėmimas – gulėjimas lovoje ir nosies krapštymas, bei rutuliukų voliojimas iš jos turinio. Tarp darbo ir laisvalaikio yra griežta raudona riba, kuruos niekas neturi teisės peržengti. Bet deja, turime daugybę piliečių, kurie tos ribos nenubrėžia ir leidžia savo laisvą laiką trypti mėšlinais kaliošais. Nes gi „kam tas piktumas, o dar jeigu darbe tapsiu nereikalingas“. Na, ir? Neatleis, apie ką kalbėta anksčiau.
Darbuotojui keliami reikalavimai akivaizdžiai prasižengti ir rizikuoti prisidaryti problemų. Kaip vienas iš pavyzdžių – spaudimas nesilaikyti KET darbe daug važinėjantiems darbuotojams.
Neseniai rašiau straipsnį apie tai, kad labai gerai būtų atimti teises, greitį viršijus 30 km/h virš leistinos ribos, ne 50 kaip dabar. Po juo komentaruose buvo nuomonių, atseit „Nū tai darbe tenka paspausti, kad greičiau suspėčiau, daugiau padaryčiau, tai tada ir gauni baudas „netyčia“, o kas gi bus kai viršijus 30 jau teises atims?“.
Aš irgi darbe labai daug važinėju. Bet įsivaizduojate – važinėju pagal ženklus, ir niekad negaunu baudų. Nes niekas, jokie darbdaviai negali priversti manęs prasižengti. Aš negaliu elgtis blogai, tai mano kategoriškas principas, mane auklėjo doru žmogumi. Ir baudų mokėti nesiruošiu – turiu kur tuos pinigus ir įdomiau išleisti. O plėšytis nesiruošiu, ir nertis iš kailio – padarau tiek, kiek objektyviai yra įmanoma. Tiesą sakant, esu darbe sulaukęs piktokų užuominų apie „galima gi ir greičiau“, bet taip aiškiai atsakiau su darbo kodekso ir darbo instrukcijos pavyzdžiais, kad užsikišo greit. Urzgė, šnypštė, purkštavo, bet nieko padaryti negalėjo.
O kur dar nepasakymas darbuotojams, kad egzistuoja toks dalykas, kaip tėvadieniai, o kai guvesnis darbuotojas pats išsiaiškina šią savo teisę ir pareikalauja juos suteikti – iki pamėlynavimo sukandus dantis, stenant ir vis tramdant pyktį, vos ne vos išpildomas prašymas, bet su išgąstingu šnabždesiu „tu tik kitiems kolegoms nesakyk“.
Galima tęsti ir tęsti – per savo dar gana jauną amžių ir keliolikos metų darbinę patirtį, esu pririnkęs dar daugybę perlų ir deimantų iš savo ir aplinkinių patirties, bet gal šiam kartui jau užteks. Neabejoju - turite tokių brangakmenių pririnkę ir jūs. Žinokite viena – negalima būti darbiniais kuinais, kurių paskirtis tiktai traukti plūgą ir bijoti prievaizdo botago. Nes jei save taip pateiksi – bus taip ir elgiamasi. Aišku, mano straipsnyje aprašyti darbdaviai neatspindi visų – tikrai turime ir daugybę normalių. Bet deja, toli gražu ne visi...
Labai pasigendu pas mus stiprių profesinių sąjungų, kaip kitose šalyse, ir darbuotojų solidarumo. Pasižiūrėkite į Prancūzijas ir Italijas: tik kas nors nepatiko – streikas. Traukiniai nevažiuoja, vilkikai prekių nevežioja, lėktuvai neskrenda. Ir jie savo išsireikalauja! O pas mus vis dar dominuoja „kam tas piktumas, man nesunku“.
Yra gera T. Sinickio daina, kuri vadinasi „Kaltas gerumas“. Susiraskite, ir daug ką suprasite.
Ačiū, kad dalijatės savo nuomonėmis. Norite pranešti naujieną ar išsakyti mintis? Kviečiame rašyti el. paštu pilieciai@delfi.lt