Esu darbštus žmogus. Jei reikia, galiu dirbti ir viršvalandžius, ir darbą atliekų profesionaliai, ir, kaip sakoma, iš dūšios. Tačiau pradedu manyti, kad nei darbdavys nei valstybė nevertina gerai dirbančio žmogaus, o tas numuša bet kokią motyvaciją stengtis. Jau nekalbu apie algas, kai turi savo uždirbtų pinigų išsireikalauti per pykčius. Ar apie tai, kai darbdavys nemoka už pirmąsias biuletenio dienas, nors pagal įstatymą turėtų, ar ne? Ir mūsų, paprastų darbuotojų, negina nei Sodra, nei Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI), nei dar kas.
Esu vyr. specialistas savo įmonėje, turiu visas reikiamas kvalifikacijas, taip pat turiu nemažai patirties, visada apmokau naujokus. Kai pas mane atėjo dar pora naujų žmonių mokytis darbo, buvau šokiruotas. Jie, ką tik atėję, visiškai žali, nieko nesuprantantys ir nemokantys, o ir nelabai skubantys mokytis, papasakojo, kad gauna didesnį atlyginimą nei aš. Tą išgirdus net rankos nusviro. Aš dirbu keliolika metų, turiu tam ir patirties ir žinių, o tik atėję, nieko nemokantys ir tik man padedantys, uždirba keliais šimtais eurų daugiau. Ar tai normalu?
Ką, jūs juokaujat? Keiksmažodžių rašyti negaliu, negražu, bet jų ištariau ne vieną ir ne du. Tai juk visiškas pasityčiojimas. Kodėl lojalių darbuotojų, gerai dirbančių ir dažniausiai visą atsakomybę prisiimančių darbuotojų niekas nebevertina?
Aš suprantu, kad trūksta žmonių ir kažkaip pritraukti jauną žmogų reikia, tačiau išsaugoti savo darbuotoją taip pat turėtų būti svarbu. Ar, taip išeina, geriau iš pradžių išeiti, o tada ateiti ir įsidarbinti iš naujo? Kur vadovaujančių galvų logika? Ogi jos nėra, savo darbuotojų dažnas nelaiko net žmogumi. Krauna tiek, kiek veža, bet kuo toliau, tuo labiau atsibos žmonėms vergauti. Va tada galės vadovai nusisamdys nemokšų, kurių darbą reikės patiems taisyti. Turbūt tik tada bus atsigręžta į ilgametį, lojalių darbuotoją. Nes priešingu atveju liūdni laikai ateina.