Savo nuomone paskatino pasidalinti įvykis pamatytas socialiniuose tinkluose. Viena moteris pasidalino savo mintimis, kad labai sunku auginti vaiką. Vaikas sirgo ar šiaip buvo neramus ir ta moteris, tiesiog pasiguodė, kad labai jaučiasi pavargusi ir norėtų atostogų. Tačiau kas nuo mamystės atostogas duoda? Juk mažasis namų darbdavys tikrai nepalaužiamo griežtumo.
Už tai, kad moteris atvirai pripažino nuovargį, kas visiškai yra natūrali žmogaus būsena, užsipuolė kitos moterys ir mamos. „Kaip tu taip gali kalbėti“, – rėžė viena. „Kaip galima pavargti nuo savo vaiko“, – klausė kita. Topas buvo: „Mano laikais tai ne vieną auginom ir nenumirėm, kam čia skundžiasi.“ Ir dar daug daug teisuolių, kurios niekada nepavargsta, nemiršta ir visaip kitaip yra super.
Nu patikėkit, bet galima pavargti nuo vaikų. Visiškai visos moterys turi pilną teisę pavargti nuo vaikų, darbų, vyrų, šeimos ir buities.
Pastaruoju metu labai aktyviai formuojamas požiūris į moterį, kad ji – visų galų meistrė. Visos mes bandom įrodyti visam pasauliui, kokios esam nepakeičiamos visose srityse.
Aš nesakau, kad moterys negali su tuo susitvarkyti. Gali ir moka, čia nėra nei kalbos, kad moterys gali viską. Tačiau ar visada reikia taip plėšytis? Bet ką galėtume padaryti kitaip? Tas noras įrodyti pasauliui, kad moteris turi super galių, varo į neviltį.
Visuomenėje vyrauja toks požiūris, kad dabartinė moteris ir karjerą puikiai pasidaro, vos nespragtelėjus pirštais, ir yra tobula mama, jos vaikai juk neverkia, yra paklusnūs ir mandagūs, ir ji puiki žmona, kuri, vyrui turi visada laiko ir yra geros nuotaikos. Bet ar tikrai tas puikumas ir idealumas yra realus? Lūkesčiai žmogui yra nerealūs.
Esu mama. Taip pat dirbu pilnu etatu. Aš daugiausiai užsiimu su vaiku, nes vyro darbo valandos ilgesnės. Ryte vežu vaikus į ugdymo įstaigas, pasiimu iš jų taip pat aš. Per tą tarpą dirbu darbą. Grįžusi namo darau vakarienę, nes reikia vaikus pamaitinti.
Vaikams nepasakysi, kad palauk, truputį pavargau, palauk kol grįš tėtis po kokių dviejų ar trijų valandų. Kai vaikai serga, beveik visada lieku namuose su jais taip pat. Tada būna dar blogiau, nes dirbu iš namų su sergančiais mažyliais.
Ir taip gyvena beveik visos. O tos moterys, kurios yra vienišos mamos? Jos išvis turbūt neturi laiko net kvėpuoti. Ir tikrai jos gali pavargti.
Nesiskusti noriu, o parodyti, kad nėra toks paprastas ir lengvas tas moterų gyvenimas, kurį galime pamatyti instagrame. O kur dar visa aplinka, kuri tik ir baksnoja, ką tu padarai negerai.
Dažnais vakarais norisi, kad tik greičiau ta diena pasibaigtų. O visus kritikuojančius, norisi pasiųsti taip toli, kad kelio nerastų.
Bet žinot, kokie tiesa? Nesu tobula nei mama, nei žmona. Kad galėčiau pasidaryti darbus, vaikams uždedu filmukus, kad galėčiau pasidaryti darbus. Kai nespėju paruošti maisto, duodu valgyt sasyskas (jau girdžiu, kaip supermamos rėkia, kaip nuodijus savo vaiką. Palaukit, duodu ir saldainių).
Tos visos teisuolės, eikit po velnių. Jūs arba meluojat, kad viską darot tobulai, arba esat tiek nusivarusios nuo kojų, ir meluojat visiems, kad motinystė belenkoks džiaugsmas ir laimė. Iš to nuovargio užsipuolat moteris, kurios išsklaido melo debesis ir pasako, kad „ei, aš žmogus, pavargstu“.
Dar atsiranda ir tokių bobulių, kurios aiškina, kad jų laikas dar ne tiek moterys dirbo. Žinoma, atmetamas tas faktas, kad vaikai būdavo savaitiniuose darželiuose, bet kam gilintis? Reikia gi pavemti ant kitų ir išlieti savo nuoskaudas, nes savo laiku buvo gėda ar nesmagu, pasakyti,kad pavargai. Išvis stereotipas nenormalus, meluoti ir bandyti įrodinėti aplinkai kažkokį absurdą.
Nesuprantu, kodėl moterys nori vaidinti robotus ir visada būti išsišiepusios, kad viskas tik kelia džiaugsmą. Nu nekelia to džiaugsmo visa buitis.
Juk taip žmogiška pripažinti ir pasakyti, kad moterimi būti sunku. Mama būti sunku. Tie vaikai irgi kartais nervina ir norėtųsi bent akimirkos ramybės. Bet vietoj to, kad pripažintume realų normalų gyvenimą ir palaikytumėme viena kitą, mes meluojam ir pykstam ant tų, kurios išdrįsta tą pasakyti garsiai.
Tai nėra aimanos ir skundimasis, tai tiesiog įgarsinimas to, ką dauguma tyliai ir slapčiai galvoja. O tos kurios užsipuola, tai mažų mažiausiai nuovargio kamuojamos labai piktos tetos.