Ir šioje vietoje norėčiau aiškiai atskirti rusakalbius už Eduardą Vaitkų balsavusius Lietuvos gyventojus nuo visų kitų. Su rusakalbiais viskas pakankamai aišku – jie daugelį metų žiūrėjo Kremliaus politinius naratyvus skleidžiančius rusiškus televizijos kanalus ir jų pasaulio matymas bei suvokimas tiesiog greitai pasikeisti negali, tačiau už Vaitkų balsavo ne tik jie. Už Vaitkų balsavo ir kita dalis Lietuvos, galėčiau lažintis, didele dalimi stovėjusioji Kedžių šeimos pusėje kovojant prieš mūsų šalies teisėsaugą, Šeimų maršo judėjimo kovoje prieš seksualines mažumas bei kaip įmanydama besipriešinusi visuotinei vakcinacijai nuo koronaviruso. Kitaip tariant, nusivylusioji šalies politiniu kursu, politiniais sprendimais, Lietuva. Apie ją dabar plačiau ir pakalbėkime.
Lietuvoje, kaip ir bet kur pasaulyje, yra labai daug nusivylusių gyvenimu žmonių. Ar todėl, kad trūksta laimės, ar todėl, kad nepavyksta pasiekti aukštumų karjeros kelyje, ar dėl kitų galimų priežasčių. Ir ne visi žmonės sugeba suvokti ir įsisąmoninti savo nusivylimų priežastis. Tie, kurie aiškiai ir teisingai suvokia, ko jiems gyvenime trūksta, kaip taisyklė jau yra neblogame kelyje, tačiau taip būna toli gražu ne visada, o pagunda nusimesti sunkią atsakomybės už savo gyvenimą naštą – ji visada šalia. Kai žmogus prisiima atsakomybę už savo gyvenimą – jis deda pastangas, kad savo gyvenimą pakeisti, kurios anksčiau ar vėliau atneša vaisių, o kai žmogus atsakomybės vengia – jis pradeda ieškoti kaltų išorėje, ar tai būtų šeimos nariai, ar draugai, ar darbdavys, ar politikai. Ir kai žmogus įtiki, jog kažkas atėmė iš jo gerą gyvenimą, natūralu, jog jis pradeda ant atėmusiųjų pykti, su jais kovoti.
Pagalvokime kartu, kuo tiki pykčio ir protesto Lietuva. Šie žmonės tiki, kad Lietuvą nuo pat Nepriklausomybės laikų valdo vieni šalies išdavikai, atėmę iš lietuvių orų gyvenimą, kad Lietuvoje neegzistuoja žodžio laisvė ir yra cenzūra, kad Lietuvos žiniasklaidoje skleidžiamas vien melas, kad gėjai valdo Lietuvą bei Europą ir yra grėsmė tradicinei šeimai, kad koronavirusas buvo specialiai sukurtas farmacininkų ir t.t., ir pan. Kokiu „blogiu“ pykčio ir protesto Lietuva yra nuoširdžiai įtikėjusi, prieš tokį „blogį“ ji ir kovoja, o rinkimuose, aišku, balsuoja už politikus, kurie jų „šventąsias tiesas“ patvirtina ir įgarsina.
Kokie galimi būdai priartinti vieną Lietuvą prie kitos? Deja, bet greito ir veiksmingo būdo paprasčiausiai nėra, stebuklinga piliulė neegzistuoja sprendžiant šią, kaip ir bet kurią kitą, sudėtingą problemą. Ilgalaikėje perspektyvoje problemą mažintų emocinio intelekto, psichologijos pagrindų ugdymas mokyklose, trumpalaikėje – jei ta kita, progresyvia ir nenusivylusia save laikanti Lietuva, būdama stipresnė, pirma žengtų žingsnį suartėjimo link, nustodama tyčiotis iš silpnesnės, piktosios protesto Lietuvos, pamėgindama suprasti ir priimti. Ištiesdama pagalbos ranką gulinčiam, užuot jį spardžius. Nebūtinai tai bus labai veiksminga, tačiau blogiau nuo to nebus tikrai.
Norite išsakyti savo nuomonę ar pranešti naujieną? Kviečiame rašyti el. paštu pilieciai@delfi.lt