Viskas dėl vaikų, pinigų ir kitų dalykų šeimoje ėjosi gerai, todėl stengiausi numalšinti ir savyje užgniaužti skaudulį dėl vyro šilumos nerodymo, meilumo nebuvimo, komplimentų nesakymo ir taip toliau. Bet tiesa tokia: kol draugės buvo savo vyrų nešiojamos ant rankų, aš buvau susilyginusi su „plintusu“. Vienas įvykis man parodė, kad turiu labiau rūpintis tik pačia savimi.
Pasakojimus apie savo grožio ritualus siųskite adresu pilieciai@delfi.lt ir laimėkite puikius kosmetikos bei papildų prizus!
Paskutiniais metais maniau, kad vyras tiesiog tokiu tapo – esą dabar jis yra šaltas ir nerodantis dėmesio. Pasikeitė? Pasikeitė, bet kas 10 metų būdami santuokoje nepasikeičia?
Bandžiau nesureikšminti to, kad negaunu gėlių – na, tebūnie jis toks, kuris gėlių nedovanoja. Raminau save sakydama, kad ištikimybę šeimai parodo rūpinimusi vaikais, sunkiu darbu. Ištikimybę šeimai... Dabar šie žodžiai stringa gerklėje.
Vyras turėjo du telefonus: asmeninį ir darbo. Bet banko programėlę įsirašęs į abu. Todėl kiekvieną kartą, kai atsiskaito kur nors, kai už ką nors nuskaitomos lėšos ar kai įkrenta pavedimas, pranešimas apie tai iššoka abiejų telefonų ekranuose. Jis matyt tą pamiršo.
Vieną dieną jis pamiršo darbo telefoną namuose ir išvažiavo tvarkyti reikalų. Telefonas gulėjo virtuvėje ant palangės. Kai pypteli pranešimas ir būnu netoli telefono, natūraliai užmetu akį į ekraną, jei būnu netoliese.
Tvarkiausi virtuvėje, kai pyptelėjo banko pranešimas. Užmečiau akį ir nustebau: atsiskaitymas „Gėlių namams“. Pradžiugau ir susijaudinau. Leidau sau įsisvajoti, kad vyras, iš naujo mane įsimylėjęs, suprato, kad turi rodyti dėmesį. Nekantriai laukiau jo grįžtant.
Bet vakare jis grįžo vėliau nei paprastai ir – kokia staigmena – be jokių gėlių. Man visas kūnas nutirpo, kai supratau, ką tai reiškia. Autopilotu paguldžiau vaikus, o vos jiems užmigus pasisodinau vyrą pasikalbėti. Iš pradžių dar kažką mikčiojęs paskui pripažino: taip, gėlės buvo kitai, taip, jis susitikinėja su moterimi.
Nežinau, iš kur tą akimirką įgyjau valios, bet iškart išmečiau jį pro duris: net padėjau susirinkti pagrindinius daiktus, pasakiau, kad vaikus galės aplankyti kada panorės, atsiėmiau antrą porą raktų ir atsisveikinau. Jis tikriausiai jautėsi kaltas, nes nesiginčydamas išėjo. Arba sąžinės turi, arba pats tiesiog laukė progos dingti.
Tada padariau man visiškai nebūdingą ir, žiūrint atgal, nelogišką veiksmą. Jam išėjus, pasidariau kavos, nors jau buvo vėlu, ir užsidariau vonioje. Lėtai gėriau kavą ir dariau viską, ko daug metų sau neleidau, įsisukusi į namų rutiną. Dėjausi veido kaukę, lakavausi nagus, išsipešiojau antakius... Kol išgėriau kavą ir išsigražinau, skausmas grįžo. Prieš tai veikiau kažkokiu automatiniu režimu. Bet nuo to vakaro nebepraleidau nė vieno sykio.
Kaip besijausčiau, kas bevyktų gyvenime, kiekvieną vakarą, vaikams sugulus miegoti, pusvalandžiui užsidarau vonioje. Ir užsiimu savo grožio ritualais, skiriu laiko sau. Vieną kartą tai būna veido kaukė, kitą manikiūras, trečią dar kas nors. Paskaitau, išgeriu puodelį arbatos. Visoms linkiu to laiko sau. Gaila tik, kad mano atveju jį susikurti įkvėpė labai jau nekokios aplinkybės.
Pasakojimus apie savo grožio ritualus siųskite adresu pilieciai@delfi.lt ir laimėkite puikius kosmetikos bei papildų prizus!