Supratau, kad tokiai mano avantiūrai gali pasitarnauti šiuolaikinės technologijos. Be abejo, tam geriausiai tinka... feisbukas. Beveik nuo pat pirmos jo atsiradimo dienos turiu savo paskyrą ir džiaugiuosi, kad šiandien joje yra daugiau kaip du šimtai mano draugų, kaip aš juos vadinu, feisbukiečių. Visi jie yra tikri, vienaip ar kitaip man žinomi, matyti, buvę kolegos, draugai, geri pažįstami ar giminės. Kai kurių nemačiau jau dvidešimt ar daugiau metų. Todėl pamažu galvoje brandinau mintį, kad feisbuko dėka galėčiau tuos savo draugus sutikti vienoje vietoje ir vienu metu. Juk jiems daug lengviau atvažiuoti pas mane, negu man aplankyti kiekvieną atskirai. Be to, mano anketoje visi draugai pažįsta mane, kaip ir aš juos, bet nepažįsta jie vienas kito. Taip atsitiko todėl, kad tie feisbukiečiai mano paskyroje atsirado iš skirtingų vietų ir laiko.
Man nieko kito nebeliko kaip sugalvoti gerą, suprantamą tekstą ir šalia jo uždėti kažkokią iliustraciją, susijusią su feisbuku ir draugais. Dėl to pagalbos kreipiausi į dirbtinį intelektą (DI) ir paprašiau nupiešti draugus ir feisbuką. Elektroninės smegenys ilgai negalvojo ir pasiūlė keletą variantų. Išsirinkau paveiksliuką, kurio centre – laimingas besišypsantis vaikinas su dideliu feisbuko ženklu priekyje ir šonuose šokančios merginos. Maža, bet linksma ir laiminga feisbuko draugų kompanija. Žinoma, tikiuosi, kad manoji bus didesnė.
Šitą paveiksliuką ir tekstą užsidėjau ant savo feisbuko viršelio ir savo profilio, kuriame anksčiau daug metų buvo Lesterio trykštantis fontanas. Ir čia tą pačią akimirką manęs laukė staigmena. Žiūriu, kad visas mano feisbukas dingo, o kompiuterio ekrano viduryje atsirado grėsmingas užrašas, kad mano feisbuko paskyra užblokuota. Tuo metu pagalvojau, kad kažkoks hakeris įsilaužė į mano feisbuką. Tik nesupratau, kodėl.
Pradėjo kirbėti mintys, kad gal kas nors sugalvojo pasisavinti mano idėją, šią tam tikra prasme avantiūrą sukviesti draugus feisbuko pagalba. Tokios avantiūros dar niekas Lietuvoje nėra išbandęs, o ir pasaulyje per google neradau kažko panašaus. Pagalvojau, kaip tai gali būti, kad niekam dar nekilo tokia mintis. Bet blokuoti mano feisbuko paskyrą vien dėl to man pasirodė per žiauru ir nelogiška.
Tuomet į galvą pradėjo lįsti visokios mintys ir jau ėmė svirti rankos, nes supratau, kad bet kokiu atveju šita mano avantiūra nueis šuniui ant uodegos. Ir jau pradėjau pykti ant savęs ir to paties feisbuko, kad taip staiga viskas gali pasikeisti. Paskui net pagalvojau, o ir tegul, daugiau jau niekada nebekursiu naujos paskyros ir nebekviesiu tų pačių draugų. Jei jau taip nutiko, reiškia gyvensiu be feisbuko. Juk iki šių dienų visas pasaulis gyveno be jo ir nenumirė.
Bet po kurio laiko, šiek tiek atlėgus nuostabai ir išgąsčiui, pradėjau įdėmiau skaityti, kas parašyta tame grėsmingame blokavimo įspėjime. O ten mažomis raidelėmis dar skelbiama, kad feisbukas nori įsitikinti, kad tai tikrai aš, o ne kas nors kitas pakeitė mano viršelio ir profilio nuotraukas. Jei tai buvau aš, privalau atsiųsti savo veido nuotrauką. Jei to nepadarysiu, mano profilis bus užblokuotas visam laikui. Greitai savo kompiuteryje suradau iš arti darytą veido foto ir įkėliau nurodytoje vietoje. Netrukus pasirodė užrašas, reikalaujantis mano... paso kopijos.
Vėl tuo metu pagalvojau, kad čia darbuojasi hakeris. Kodėl jam to mano paso prireikė? Bet ryžausi tolimesniam eksperimentui ir savo kompiuteryje suradau mano naujo paso kopiją. Vos tik ją įkėliau ten, kur buvo prašoma, gavau atsakymą, kad feisbukas išnagrinės mano paraišką per parą laiko. Na, ta para nėra tokia jau ilga, pagalvojau, ir išjungęs grėsmingus užrašus ekrane, pradėjau telefone bičiuliams rašyti žinutes.
Keista, bet žinutes ir toliau galėjau siųsti ir priimti. Neužilgo iš sūnaus gavau atsakymą, kad feisbukas tikriausiai supyko dėl DI sukurto paveiksliuko. Nors jokios intelektinės nuosavybės aš juk nepasisavinau. DI, man rodos, nepavydi, kad dalinuosi jo sukurtais paveiksliukais. Ir štai, po kelių minučių mano sūnus rašo, kad mano feisbuko paskyra vėl yra viešai matoma ir prieinama. Kaip gi taip? Nejaugi taip greitai feisbukas man atleido už nebūtas nuodėmes?
Vėl grįžtu prie kompiuterio, ir še tau, kad nori, žiūriu, kad vietoj buvusio grėsmingo užrašo didelėmis raidėmis padėkota už paraiškos pateikimą ir mandagiai pasiūloma toliau naudotis visomis feisbuko galimybėmis...
Taip supratau, kad vėl mano mintis, šita neeilinė avantiūra, įgauna prasmę ir gali būti nesunkiai įgyvendinama. Juk taip smagu bus sutikti savo mylimus, daug metų nematytus draugus, kolegas, gimines ar šiaip gerus pažįstamus. Suprantu, kad ne visi mano feisbukiečiai galės atvykti į Palangoje, Kunigiškiuose, liepos paskutinį šeštadienį planuojamą susitikimą. Daug draugų išsibarstę po įvairias pasaulio šalis. Bet tikiuosi, kad jų tikrai bus.
Jau dabar po savo skelbimu apie planuojamą susitikimą sulaukiau paspaudimų „’patinka“. Mano draugai komentaruose rašo, kad tai gera mintis. Prajuokino Renatos pasiūlymas, kad gal man reikėtų išsinuomoti Palangos vasaros koncertų salę. Taip, gal tikrai būtų gera mintis, jei susirinktų visi draugai. O Livija ir Laima parašė, kad smagiai sugalvojau ir būtų įdomu. Palmira pažadėjo, kad jei tik galės, dalyvaus. Tokios žinutės nuteikia maloniai ir viltingai.
Galbūt ne be reikalo sugalvojau šią dar niekur neišbandytą avantiūrą. Todėl nepaisant visų mano patirtų negandų, šią vasarą į Lietuvą grįšiu kiek kitokių atostogų. Laukiu Jūsų visų, mano mieli feisbukiečiai!