Pagarba pilietiškai, patriotiškai lietuvių kartai. Kartai, kuri du kartus įrodė, kad Lietuva nevergaus okupantams. Pirmą kartą – 1941 m. birželio sukilimo metu, o antrą kartą – dešimtmetį trukusio partizaninio karo metu.
Per pirmąją sovietinę okupaciją, kuri prasidėjo 1940 m. birželio 15 d., lietuviai įsitikino, kokia „šviesi“ saulė, kurią iš Maskvos parvežė sovietinės propagandos suklaidinti Lietuvos komunistuojantys inteligentai. Jie tada matė tik Smetonos režimo pabaigą. Tuo tarpu kaimo ir miesto varguomenė tikėjosi, kad bolševikų žadamas rojus žemėje pakeis jų varganą buitį.
Tačiau per trumpą laiką lietuvių tauta patyrė neregėtą smurtą ir pažeminimą. Prasidėjęs raudonųjų teroras lietuvius ne tik išblaivė. Jis juos pribloškė. Daug inteligentijos atstovų, pirmiausia – karininkai, buvo represuoti. Jie buvo sušaudyti arba ištremti į Rusijos gilumą. Į Sibirą – į badą ir mirtį – buvo ištremti tūkstančiai lietuvių.
Sukilimą išgarsino per radiją
Tačiau šiame chaose tauta išliko nepalaužta. Ėmė reikštis aktyviausios patriotinės jėgos: Lietuvos kariuomenės karininkai, Lietuvos šauliai ir kitos jaunimo organizacijos, nes tautos kantrybės taurė buvo perpildyta. Dėl to jau nuo 1940 m. pabaigos Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), kurį Berlyne įkūrė pulkininkas Kazys Škirpa, pradėjo ruošti sukilimą. Kovai su okupantais rengėsi ir kita organizacija – Tautos darbo apsauga, kuri vėliau tapo LAF ginkluotų būrių užuomazga. Prie jų vėliau prisijungė ir kitos antisovietinės organizacijos. LAF pagrindiniai židiniai veikė Kaune, Vilniuje ir Berlyne.
Pagrindinis sukilimo ideologas ir įkvėpėjas buvo Kazys Škirpa. Savo knygoje „Sukilėliai“ jis pagrindė sukilimo reikšmę mūsų tautai: 1) nuplauti gėdą už 1940 m. birželio 15 dienos sugniuždymą be pasipriešinimo; 2) iš naujo su ginklu rankose parodyti ir Lietuvos draugams ir jos priešams lietuvių tautos valią siekti laisvės ir teisės į valstybinę nepriklausomybę; 3) visiems laikams atskleisti Maskvos melą apie Lietuvos tariamą savanorišką įsijungimą 1940 metais į Sovietų Sąjungą.
Sukilimą buvo nutarta pradėti, prasidėjus karui tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos. Pagrindinis sukilimo centras buvo Kaune, nes Vilniuje veikusią antisovietinę organizaciją okupantams pavyko beveik visą sunaikinti.
Žymiausi sukilimo vadai: L. Butkevičius, A. Damušis, V. Nasevičius, P. Padalis, L. Prapuolenis, B. Stasiukaitis.
Įdomi detalė. Sovietų Sąjungos liaudies komisaras užsienio reikalams Viačeslavas Molotovas pirmas užsipuolė lietuvių sukilimą. 1941 m. birželio 23 d. jis grasino Lietuvos fašistams per Maskvos radiją. Tokiu būdu, per neapdairumą, Molotovas pripažino ir išreklamavo sukilimo faktą visame pasaulyje. Dėl to po poros dienų jo padėjėjas Lozovskis spaudos konferencijoje aiškino, jog, girdi, svetimųjų korespondentai nesuprato radijo pranešimo, kad sukilimas Lietuvoje buvo nukreiptas ne prieš sovietus, o prieš vokiečius. Tačiau šis Lozovskio paaiškinimas taip pat buvo nenaudingas Maskvos Kremliaus ideologams, nes jis paneigė jų kaltinimus Lietuvai dėl bendradarbiavimo su naciais.
Sukilėlių karinės operacijos Kaune
1941 n. birželio 23 d. prieš pietus Kaune jau aidėjo šūviai. Septyniolika ginkluotų jaunuolių, kuriuos parėmė keli tūkstančiai neginkluotų sukilėlių, užpuolė Panemunės ginklų sandėlį ir pagrobė per 3000 šautuvų ir keletą kulkosvaidžių. LAF ginkluoti būriai užgrobė Vilijampolės ginklų sandėlius. Čia jie paėmė 2500 automatinių šautuvų, daug revolverių, granatsvaidžių ir priešlėktuvinių kulkosvaidžių. Buvo užgrobtas ir amunicijos sandėlis.
Sukilėliai puola sovietų sargybas prie miesto tiltų, siekdami juos apsaugoti nuo susprogdinimo. Jie užpuldinėja, nuginkluoja ir kitus rusų dalinius. Miesto darbininkai ir valdininkai organizuoja svarbių pastatų (Teisingumo ministerijos, Žydų banko, „Metalo“ bendrovės ir kitų) apsaugą.
Birželio 23 d. vidurnaktį Laisvės varpas suskambėjo per Kauno radiją. Lietuvos trispalvė suplevėsavo viršum Karo muziejaus bokšto. Ginkluoti aktyvistai užėmė telegrafo-telefono centrinę stotį ir užmezgė ryšius su priemiesčiais.
Buvo užimtas saugumo pastatas. Buvę Lietuvos policininkai ėmė organizuoti laikinąją Lietuvos policiją. Birželio 24 d. vidurnaktį vyko kruvini susirėmimai Vilijampolės, Panemunės ir Aleksoto gatvėse tarp FAF kovotojų ir rusų dalinių. Sukilėliai užėmė svarbias įstaigas. Kulkosvaidžių ir šautuvų šūviai girdėjosi visame mieste. „Metalo“ gamyklos darbininkai iš rusų atėmė 3 tankus, tačiau niekas iš jų nemokėjo jų valdyti. Jie tik išmontavo kulkosvaidžius.
Stasys Severinas rašo: „Visą naktį nesumerkiau akių. Laikas nuo laiko pasirodo raudonieji. Į rytą aprimsta. Surenkam sužeistus raudonarmiečius. Kraujas, dejavimai. Granatų suplėšytos galvos, krūtinės, kojos, rankos. Baisu. Ambulatorija pilna. Daktarai ir seselės dirba pilnu tempu.
Nuo Nemuno kranto ateina partizanų atstovas. Prašo ginklų. Duodam vieną sunkų ir du lengvus kulkosvaidžius. Vėliau, kaip sužinojome, jie sulaikė raudonarmiečių bandymą keltis per Nemuną. Po kurio laiko pasirodo šarvuočiai. Atidarom baisią ugnį. Raudonieji traukiasi. Tačiau vienas šarvuotis nepajuda. Visi apsidžiaugiam, bet neilgam. Šarvuotis nepasiduoda. Iš kulkosvaidžio ir patrankos atidaro smarkią ugnį. Apie valandą laiko nuo šūvių „Metalas“ dreba. Bet baigiasi šoviniai. Staiga iš šarvuočio iššoka kareiviai ir iškeltom rankomis – pasiduoda.
Čia pamatėme tragišką sceną. Šarvuočio leitenantas meta granatą į savo kareivius ir pats laimingai, nekliudytas kulkų, pabėga. Žiauru, tačiau tai – karas. Momentaliai šarvuotis įtraukiamas į kiemą. Vakare didysis raudonųjų puolimas. Šarvuotis, patranka, keli sunkvežimiai kareivių rikiuojasi prieš fabriką. Karšta kova. Kieme sprogsta raudonųjų permestos granatos. Tačiau nieks negelbsti. Antras šarvuotis lieka stovėti. Į kiemą atsivežam patranką, minosvaidį, kulkosvaidžių, sunkvežimį, arklių su vežimais ir kt. Tai buvo karšta kova, kurią sunku aprašyti.
Po kiek laiko ateina džiaugsminga žinia: vokiečiai Kaune. Lengvai atsidūstame. Fabrikas liko sveikas. Ne veltui nemiegotos kruvinos naktys.“
Pirmosios aukos buvo studentai
Pirmos sukilėlių aukos buvo studentai V. Živatkauskas, A. Norkūnas, P. Savulionis ir prof. J. Milvydas. NKVD skubiai evakavo savo įstaigas, tačiau slapti okupantų archyvai pateko į LAF rankas Kaune ir Marijampolėje. LAF kovotojai bandė išsaugoti tiltus per Nemuną. Buvęs lakūnas Jonas Džemkaitis žuvo, kuomet su 30 savanorių gynė Aleksoto tiltą, tačiau komunistai šį tiltą susprogdino. Petro Vileišio tiltą per Nerį išgelbėjo buvęs policininkas Juozas Savulionis. Jis užbėgo ant tilto ir nukirpo elektros laidus, tačiau pats žuvo nuo kulkosvaidžio ugnies.
LAF grobis didėjo. Buvo užgrobta daug automobilių, sunkvežimių, kulkosvaidžių, artilerijos pabūklų ir tankečių. Iš kalėjimo paleistas Jurgis Bobelis buvo paskirtas Kauno karo komendantu. Jis įsakė gyventojams užregistruoti turimus ginklus, o visiems valdininkams grįžti į savo darbovietes, kuriose jie dirbo prieš okupaciją. Tačiau ne visus suimtuosius pavyko išlaisvinti. Daug kalinių okupantai spėjo išvežti į Minską, o po to sušaudė prie Červenės.
Kaip jau minėta, įnirtingos kautynės įvyko Šančiuose, kur Raudonosios armijos daliniai spaudė sukilėlius prie Nemuno. Partizanai gynėsi Kranto gatvės rajone. Iš „Metalo“ fabriko jie gavo kulkosvaidžių ir keletą minosvaidžių. Raudonarmiečiai bandė keltis per Nemuną keltu, motorlaiviu ir valtimis, tačiau nesėkmingai. Tik kai kurie persiyrė, pasiekė sukilėlių kulkosvaidžius ir bandė juos apmėtyti granatomis, tačiau krito nuo kulkosvaidžių ugnies. Čia partizanai įnirtingai kovėsi nuo pirmadienio priešpiečių iki trečiadienio ryto, kada okupantai pasitraukė ir išsisklaidė Jiesios pakrantėse.
Birželio 23 d. 22 val. rusų Š.V. Fronto vadovybės operatyvinėje suvestinėje Nr.3 pranešama: „20 val. 33-ia ir 188-a šaulių divizijos kovoja su priešu Kauno gatvėse.“ Kas gi tas priešas, juk vokiečiai Kauno dar nepasiekė?
Taip Šančių LAF sukilėliai birželio 23-25 d. įstengė sulaikyti dviejų R. armijos divizijų pastangas kautynėmis persikelti per Nemuną ir užimti Šančius. Šiose kautynėse žuvo daugiau kaip 100 sukilėlių. Rusų nuostoliai nežinomi, nes daug jų nuskendo Nemune.
Pasaulyje nuskambėjusios žudynės
Visiems gerai žinomos, pasaulyje garsiai nuskambėjusios žudynės Kauno „Lietūkio“ garaže. 1941 m. birželio 27 dieną čia buvo nukankinta daugiau nei 50 Lietuvos žydų. Arvydas Anušauskas teigia, kad žudynes organizavo gal būt tūlas Juozas Sarma, o šis kalbėjo, kad organizavo su vokiečių karininko Franz Stochlecker vairuotoju, Lietuvos vokiečiu Richardu Schweiseriu. Abu šie organizatoriai kilę iš Kybartų.
Lietuvos laikinoji vyriausybė tą pačią birželio 27 dieną nagrinėjo žydų klausimą. Komunalinio ūkio ministras Vytautas Landsbergis-Žemkalnis posėdyje pranešė apie nepaprastai žiaurius žydų kankinimus „Lietūkio“ garaže.
NUTARTA: „Nežiūrint visų priemonių, kurių reikia imtis prieš žydus dėl jų komunistinės veiklos ir kenkimo vokiečių kariuomenei, partizanams ir paskiriems gyventojams, vengti viešų žydų egzekucijų. Be to, kabinetas nutarė, jog šie veiksmai yra padaryti žmonių, kurie nieko bendra neturi nei su Aktyvistų štabu, nei su Laikinąja Lietuvos Vyriausybe.
Perskaičius žudynių „Lietūkio“ garaže istorijas, susidaro vaizdas, kad visi okupantai (turiu omenyje tiek sovietus, tiek ir vokiečių nacius) panašūs. Visi jie linkę klastoti istorinius įvykius. Tai patvirtina ir R. Varanausko straipsnis: „Lietūkio“ garažas – klastočių pinklėse.“ (Delfi.lt., 2007.04.02).
Sukilėlių karinės operacijos Vilniuje
Kaip teigia sukilimo dalyvis Kazimieras Gediminas Rudzgys, pagrindinis Birželio sukilimo centras buvo numatytas Vilniuje. Čia buvo numatoma sukurti ir laikinąją Lietuvos vyriausybę. Tačiau sovietų saugumas dar neprasidėjus Vokietijos – Sovietų Sąjungos karui, sudavė skaudų smūgį LAF Vilniaus vadovaujančiam centrui.
Pirmąja auka tapo mokytojas S. Mockaitis, kurį suėmė gegužės 23 dieną. Birželio 3 d. buvo suimtas A. Kamantauskas, o birželio 9-tos naktį suėmė ir majorą Vytautą Bulvičių. Manoma, kad rusų saugumui V. Bulvičių išdavė vokiečių gestapas.
Nors majoras Vytautas Bulvičius buvo suimtas, tačiau jo darbus tęsė kiti lietuviai kariai, kurie tarnavo Vilniuje okupantų daliniuose. V. Bulvičius buvo parengęs sukilimo karinių veiksmų planą. Vėlesni Vilniaus sukilėlių veiksmai liudija, kad Bulvičiaus planas buvo gerai žinomas patikimiems lietuviams karininkams ir puskarininkiams. Jis buvo tiksliai vykdomas. Dėl to prasidėjus karui, lietuviai kariai nevykdė sovietų įsakymų, naikino jų vadus ir politrukus, periminėjo ginklus, amuniciją ir juos perdavinėjo civiliams Vilniaus sukilėliams.
Okupantams suėmus pagrindinius Vilniaus sukilimo vadus, VU Teisės fakulteto prodekanas Stasys Žakevičius tapo pagrindiniu Vilniaus civilių sukilėlių vadu. Birželio 23 d. teisės fakulteto dekanate įvyko pasitarimas. Buvo nuspręsta sukilimą pradėti 19 val. Numatyta užimti milicijos nuovadas, geležinkelio stotį, radiją, aerodromą, tiltus ir išlaisvinti suimtuosius. Sukilimo slaptažodis – „Gedimino kalnas.“
Sukilimo dalyvis Algirdas Gustainis rašo: „Smarkūs šaudymai prasidėjo apie 18-19 val. birželio 23 d., kuomet mūsų smogiamieji vienetai perėmė milicijas ir užėmė numatytus pastatus. Tuo laiku Vilniuje dar buvo įvairiaginklės bolševikų kariuomenės gausūs, nors jau ir pakrikę, būriai. Jie turėjo tankų, sunkvežimių, kulkosvaidžių, pabūklų, granatų, didelį skaičių automatinių brauningų, šautuvų. Lietuvos partizanai – tiktai šautuvus ir brauningus, retai kurie granatų, kulkosvaidžių.
Įtempčiausios kovos vyko 24–2 val. Spiegiančiai kaukdamos kulkos draskė sienas, raižė langus, vertė nuo kojų karius. Kadangi lietuvių kovėsi palyginti visiškai mažas skaičius, ir neturint tikrų žinių apie vokiečių įžengimą, daugeliui kilo neaiškumų: mūsų partizanai išsilaikys ar bus raudonųjų bolševikų išskersti.
Vokiečių pirmieji motorizuoti daliniai į miestą įžengę birželio 24 d. ryte, lietuvius rado pozicijose. Svarbesnėse vietose plevėsavo lietuviškos vėliavos. Aukščiausiai mūsų trispalvė buvo iškelta Gedimino pilies stiebe, 1941 m. birželio 23 d. apie 19 val. Po kurio laiko bolševikai įstengė ją nuplėšti. Apie 19 val. lietuviška trispalvė buvo iškelta virš universiteto. Gedimino pilyje, dar neįžengus vokiečiams, vėl plevėsavo mūsų spalvos.
Žuvusių, sužeistų ar neįgaliais tapusių lietuvių partizanų Vilniuje gali būti apie 50. Greta studentų kovėsi darbininkai, greta buvusių milicininkų šaudė moksleiviai, greta jų, mūsų priešą naikino tarnautojai.“
Manoma, jog lietuvių karių, kurie tarnavo R. armijos Vilniaus įguloje, sukilimas prasidėjo birželio 23 d., apie 15-16 val., Kosciuškos gatvėje esančiose kareivinėse. Netrukus mieste spontaniškai susiformavo keletas sukilimo židinių. Sukilę kariai užmezgė ryšius tarpusavyje ir su civiliais sukilėliais.
Istorikas S. Knezys mano, jog Vilniuje buvo trys sukilimo židiniai: Kosciuškos gatvėje esančiose kareivinėse, Trakų gatvėje, kur dislokavosi korpuso 306 pionierių batalionas, ir Antakalnio gatvėje, karo mokykloje.
Kosciuškos gatvėje esančiose kareivinėse puskarininkis J. Grigaliūnas pradėjo agituoti kareivius neklausyti politruko Sporikino ir nevykti į poligoną, nes tai reiškė traukimąsi į rytus. Šiose kareivinėse sukilę lietuviai kariai nušovė politruką Sporikiną ir rusą kuopos vadą. Rusų tautybės kariai pradžioje dar mėgino priešintis, tačiau netrukus pasidavė. Sukilėliai nuginklavo ginklų sandėlių sargybą ir apsiginklavo patys.
Kosciuškos gatvės kareivinėse esantys sukilėliai užmezgė ryšius su 234-to šaulių pulko sukilėlių grupe, kuriai vadovavo sanitarijos viršila Juozas Žvirblis. Ši grupė ėmė veikti Vilniaus karo ligoninėje. Abi sukilėlių grupės susijungė ir užėmė kovos pozicijas tarp Petro ir Povilo bažnyčios ir Vilnelės upės, frontu į Kosciuškos gatvės pusę. Sukilėliai čia turėjo ir sunkiųjų kulkosvaidžių, kurie buvo išdėstyti Trijų kryžių ir Gedimino kalnuose. Iš čia jie apšaudė Kosciuškos gatve besitraukiančius rusų dalinius ir padarė jiems nemažai nuostolių. Tačiau buvo aukų ir sukilėlių.
Birželio 23 d. vakare į Kosciuškos gatvę atvažiavo rusų tankas ir pradėjo šaudyti į kareivinių rajoną. Dėl to sukilėliai pasitraukė į kalnų šlaitus ir ten sulaukė ryto.
Kautynių vietoje raudonarmiečiai paliko du sunkiuosius ir du lengvuosius savaeigius pabūklus, 5 sunkvežimius, 10 lengvųjų automobilių ir 8 motociklus.
234-ojo šaulių pulko kareivinėse buvo palikta 5-oji kuopa, vadovaujama leitenanto Jono Abraičio. Apie 80 procentų kuopos karių buvo lietuviai. Birželio 23 d. vakare prie pulko sargybos posto atvyko grupė enkavedistų ir pareikalavo, kad kariai paliktų sargybos būstinę ir postus, nes jie bus pakeisti rusais. Sargybos vadas atsisakė vykdyti enkavedistų reikalavimus. Įvyko susišaudymas. Budintys kariai nukovė visus atvykusius enkavedistus ir paėmė jų ginklus.
Sunkiau buvo tiems lietuvių kariams, kuriuos okupantai jau buvo išvežę į poligonus. Varėnos poligone buvusiems 184-osios divizijos lietuvių kariams beveik visiems pasisekė išsigelbėti. Tuo tarpu Švenčionių-Pabradės poligone buvusius 179-osios divizijos kai kuriuos lietuvius karius, kurie nespėjo pabėgti, okupantai nuvarė į rytus. Dalis jų kautynių metu pateko vokiečiams į nelaisvę, o kitų likimas nežinomas.
Pateikiame duomenis apie R. armijos vadovybės požiūrį į lietuvių karius, kurie tarnavo jų armijoje. Štai 1941 m. birželio 22 d. Vakarų karinės apygardos vadas gen.plk. N. Kuznecovas pranešime gynybos komisarui teigia: „Varėnoje stovi 184-a šaulių divizija, kuri dar pilnai nesukomplektuota mūsų sudėtimi (matyt joje dar per mažai yra rusų) ir yra absoliučiai nepatikima. 179-a šaulių divizija Švenčionyse taip pat pilnai nesukomplektuota ir nepatikima.“ Matyt ši „klaida“ buvo ištaisyta jau anksčiau. Birželio 21 d vakare iš lietuvių karių buvo paimti šoviniai.
Birželio 24 d. rytą Antakalnio-Olandų gatvių sankryžoje pravažiavo pirmieji vokiečių tankai. J. Abraitis nuėjo pas vokiečių vadus ir jiems pranešė, kad Trijų kryžių ir Gedimino kalno šlaituose yra įsitvirtinę lietuvių sukilėliai. Tokiu būdu lietuviai išvengė nesusipratimų ir susidūrimų su vokiečių kariais.
Trakų gatvės kareivinėse sukilimas prasidėjo birželio 23 dieną. Apsaugos būrio vadas jaunesnysis leitenantas Ignas Talanskas nušovė ten buvusį politruką, apsiginklavo ir užmezgė ryšius su senamiestyje veikusiais civiliais sukilėliais.
Trakų gatvės sukilėliai apšaudė pravažiuojančias sovietų automašinas. Prie Pranciškonų vienuolyno susišaudymo metu žuvo puskarininkis Stasys Mikalauskas ir eiliniai Antanas Gulbinas, Kazlauskas ir Žebrauskas.
Lūšės mūšis
Kaip rašo Albertas Ruginis, birželio sukilimas Mažeikių apskrityje įsiplieskė 1941 m. birželio 22 d., nors vokiečių kareiviai čia atsirado tik liepos 3 d. Per tą laiką sukilėliai saugojo visuomeninį turtą ir kovojo su sovietų aktyvistais bei raudonarmiečiais. Pirmą karo dieną Lūšėje susibūrė 7-ių kovotojų būrelis. Savo pastatą Lūšėje jie papuošė vainikais ir iškėlė trispalvę. Jau tą pačią dieną šis sukilėlių būrelis padėjo Pikelių kaimo partizanams sunaikinti rusų apsaugos būrį. Buvo paimti du lengvieji ir vienas sunkusis kulkosvaidis. Mūšyje buvo sužeisti du Lūšės būrio kovotojai.
Birželio 24 d. 9 valandą iš Mažeikių į Lūšę atvyko traukinys su rusų kariškiais. Jie nuplėšė nuo sukilėlių pastato vėliavą. Telefonistei komjaunuolei Zubavičiūtei nurodžius, okupantai suėmė pasienio policininką Vincą Dubicką, stoties viršininką Vincą Blažaitį ir nuvežė juos į Liepoją. Tačiau traukiniui dar neprivažiavus Priekulės stoties, Latvijos pusėje, rusai sužinojo apie Liepojon besiveržiančią vokiečių kariuomenę. Traukinys grįžo atgal.
Apie grįžtantį traukinį lūšiškiams pranešė Latvijos partizanai. Lūšiškiai, vadovaujami atsargos leitenanto Henriko Adamkevičiaus, nutarė išlaisvinti suimtuosius. Jie pasikvietė į pagalbą Židikių miestelio sukilėlius ir išardė geležinkelio bėgius.
Į Lūšę grįžtančio traukinio garvežys užvažiavo ant išardytos vietos ir nuvirto. Iš jo pasipylė garas, o traukinio vagonai pasviro. Sukilėliai į traukinį atidengė ugnį. Po kurio laiko rusų karininkas iškėlė baltą vėliavėlę ir sušuko jog pasiduoda. Sukilėliai įsakė rusams sudėti ginklus ir išsirikiuoti pakeltomis rankomis.
Traukinyje buvo trys rusų politiniai vadovai, du laivyno karininkai,10 jūrininkų, 5 sausumos pajėgų karininkai, 40 kareivių, 1 suomis belaisvis ir nenustatytas skaičius latvių tremtinių šeimų, kuriuos sukilėliai čia pat paleido.
Kautynių metu žuvo 16 raudonarmiečių, o 8 buvo sužeisti. Sukilėlių tarpe žuvo Vincas Dubickas ir Kostas Statkus. Belaisviai labai susinervino, pamatę, kad juos į nelaisvę paėmė tik 12 vyrų. Vėliau belaisvius sukilėliai atidavė vokiečių vadovybei.
Sukilimas Zarasų krašte
1941 m. birželio 24 d. 12 val. iš Zarasų bažnyčios bokšto į besitraukiančius okupantus pasipylė kulkosvaidžio kulkų serijos. Zarasų milicijos ir saugumo darbuotojai sunkvežimiu spėjo pasprukti į Daugpilį. Jie nespėjo nužudyti kalėjime buvusių visų suimtųjų. Spėjo sušaudyti tik Zarasų apskrities komendantą pulkininką leitenantą Igną Padgaiskį-Pašilį, Zarasų šaulių kuopos vadą Joną Petniūną ir nepriklausomybės kovų savanorį Povilą Gabrusevičių. Likusieji kaliniai, daugiau kaip 20 žmonių, pabėgo. Kulkosvaidis bažnyčios bokšte daugiau kaip pusvalandžiui sustabdė rusų kariuomenės traukimąsi Daugpilio plentu.
Tik vėliau sužinota, kad iš bokšto šaudė kapitonas Afanasijus Kazanas su sūnumi Igoriu.
Iki liepos 2 dienos Antalieptės sukilėliai nuginklavo 40 raudonarmiečių ir suėmė 50 sovietinių aktyvistų. Dusetų sukilėliai nuginklavo ir atidavė vokiečiams apie 150 raudonarmiečių.
Birželio 27 d. Gasių kaimo miškelyje Pimpių kaimo sukilėliai apsupo ten besislapstančius 17 raudonarmiečių. Įvyko susišaudymas. 16 rusų pasidavė, o jų politrukas nusišovė.
Sukilimas Saldutiškio apylinkėse
1941 m. birželio 24 d. daug sukilėlių susirėmimų su raudonarmiečiais ir sovietiniais aktyvistais įvyko Saldutiškio apylinkėse. Sukilėliai sustabdė automatricą (dreziną), kuria važiavo Utenos sovietiniai aktyvistai. Iš jų sukilėliai paėmė 5 šautuvus ir nemažai šovinių.
Birželio 25 d. sukilėliai užpuolė sunkvežimį su raudonarmiečiais, devynis jų nukovė ir paėmė ginklus. Šiame mūšyje žuvo sukilėliai Petras Bieliauskas ir Bronius Želvys. Birželio 26 d. įvyko kautynės ties Pačkoniškių kaimu. Sukilėliai paėmė keliolika sunkvežimių, tanketę ir radijo stotį. Mūšyje žuvo sukilėlis Lašinskas.
Birželio 27 d. Švenčionių rajone raudonarmiečiai apsupo sukilėlių būrį ir prispaudė jį prie ežero. Būriui grėsė žūtis. Tik skubiai surinkti partizanai netikėtu smūgiu išgelbėjo padėtį. Į nelaisvę buvo paimti 8 raudonarmiečiai, kuriuos vėliau atidavė vokiečiams.
Sukilimas Pušaloto apylinkėse
1941 m. birželio 23 d. iš Joniškėlio į Pušalotą atvyko R. armijos šarvuotas automobilis su karininku ir 7 kareiviais. Įvažiuoti į miestelį automobilis negalėjo, nes sukilėliai buvo užvertę kelią nupjautais medžiais. Išlipęs iš automobilio karininkas nuėjo į miestelį pėsčias ir sukilėlių buvo suimtas. Vėliau sukilėliai suėmė ir tuos 7 kareivius. Visus rusus uždarė į tuščią pastatą prie bažnyčios.
Birželio 24 d. sovietai keletą kartų bandė atsikovoti strategiškai svarbų punktą – Pušalotą. Du kartus jie puolė sukilėlius atvykę čia geležinkeliu. Sukilėliai išardė geležinkelio bėgius ir susikovė su rusais, atvykusiais iš Panevėžio. Tačiau atvykus pastiprinimui (keletas šarvuočių ir 8 sunkvežimiai su 300 kareivių), sukilėliai nusprendė pasitraukti.
Sukilėlių veiksmai Pušalote birželio 23-26 d. – vienas ryškiausių Birželio sukilimo provincijoje epizodų. Tomis dienomis šio miestelio sukilėliai sugebėjo atlaikyti mažiausiai penkis sovietų bandymus užimti Pušalotą. Žuvo tik du sukilėliai. Jau pirmą sukilimo dieną buvo sulaikyta apie 50 sovietinių aktyvistų. Miškuose besislapstančių raudonosios armijos kareivių ir sovietinių aktyvistų paieška buvo tęsiama dar ilgai.
1941 m. Birželio sukilimas – kruopščiai paruošta karinė-politinė išvaduojamoji lietuvių tautos akcija, kuri buvo brandinama nuo pat pirmųjų sovietinės okupacijos dienų. Sukilimas paneigė mitą, kad Lietuva savo noru įstojo į Sovietų Sąjungą. Sukilimo pagrindą sudarė ir jam vadovavo LAF, kurio gretose buvo daug Lietuvos kariuomenės karininkų. Sukilimui prasidėjus, į jo gretas masiškai stojo Lietuvos žmonės, pirmiausia - jaunimas.
Pagal Kazį Pakštą, sukilime prieš okupantus dalyvavo 35000 organizuotų, 90000 neorganizuotų sukilėlių ir 6000 lietuvių karių, kurie buvo priversti tarnauti okupantų kariuomenėje. Žuvo 4083 ir buvo sužeista 8000 sukilėlių. 2000 iš jų žuvo kovose. Keletą šimtų nužudė puolantys vokiečiai. Vėliau jie teisinosi, kad „per klaidą.“ Manoma, kad Rusijos armijos kareivių ir sovietinių aktyvistų žuvo keletą kartų daugiau.
Birželio 26 dieną Kaune įvyko čia žuvusių sukilėlių iškilmingos laidotuvės. Laikinosios vyriausybės vardu, laikinai ėjęs ministro pirmininko pareigas švietimo ministras prof. Juozas Ambrazevičius kalbėjo: „Ne pirmas kartas šioje vietoje prasiveria duobės, kad priimtų kūnus tų, kurių kraujas reikalingas palaistyti tautos laisvei. Tai rodo, kokia stipti Tėvynės meilė jau yra išaugusi jos vaikų širdyse kad ištisi jų būriai – šimtai ir tūkstančiai – savo noru ryžtųsi numirti, kad tik svetimiems nevergautų.“