Vyriausiojo Lietuvos laisvės kovotojų vado Jono Žemaičio-Vytauto ryšininkė Nina Nausėdaitė gimė 1924 m. sausio 2 d. Alytuje. Vėliau jų šeima persikėlė į Kauną. Jos motina buvo ukrainietė, į Lietuvą ji pabėgo nuo bolševikų teroro.
Anksti žlugusios svajonės
Kaune, Aleksote, Nina mokėsi gimnazijoje. Jos tėvas dirbo kasininku, deja, anksti mirė nuo plaučių tuberkuliozės. Liko motina su dviem dukromis. Šeima tada gyveno fabriko patalpose.
Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, Nina dar mokėsi gimnazijoje, o jos sesuo Elena gimnaziją jau baigė. Vasarą abi jos svajojo skraidyti: sesuo lėktuvu, o Nina - sklandytuvu. Tačiau rusai užėmė lėktuvų angarus ir aerodromą. Merginų svajonės žlugo.
Baigusi gimnaziją Nina įstojo į Aukštąją technikos mokyklą – sklandytojų ir konstruktorių kalvę. Tačiau prasidėjus antrai okupacijai iš daugiau nei trisdešimties įstojusių baigė vos aštuoni. Kitiems teko pasitraukti, kad nepatektų į rusų kariuomenę.
Beldimas vidurnaktį
Kartą, kai sesuo jau buvo pasitraukusi pas partizanus, vidurnaktyje į jų duris kažkas pasibeldė. Nina bandė bėgti pro verandos langą, tačiau namai jau buvo apsupti. Ją suėmė ir įgrūdo į kalėjimo kamerą.
Ten ji pamatė pulkininko Butkevičiaus dukrą Gražiną, kurią pažino nuo gimnazijos laikų. Kadangi ji žinojo, kad Butkevičius jau suimtas, apsimetė, kad Gražinos nepažįsta. Ji žinojo, kad kameroje būna šnipų.
Tardytojas Ninai parodė albume suklijuotas partizanų nuotraukas. Šiuos žmones ji pažino. Tačiau įrodymų apie jos ryšius su laisvės kovotojais saugumiečiai, matyt, neturėjo. Po ilgų jos motinos pastangų, enkavedistai Niną paleido.
Po šio įvykio jai teko palikti Aukštąją technikos mokyklą, o jos motinai – darbą ir namus Kaune. Jos sesuo jau buvo partizanų gretose.
Profesija – ryšininkė
Per pažįstamus motinai pavyko įsidarbinti kitame Lietuvos krašte – Pavenčių cukraus fabrike. Išvykti iš Kauno reikėjo slaptai, kad niekas nesuprastų. Per kaimynų kiemus jos išnešė mantą į gatvę, sutartu laiku atvažiavo sunkvežimis ir abi moterys paliko namus visam laikui.
1945 m. Nina tapo Tauro ir Kęstučio partizanų apygardų štabų ryšininke. Su partizanais ji susipažino per Petrą Bartkų-Saulių, Dainių, Žadgailą, kuris su ja mokėsi Aukštojoje technikos mokykloje.
Tuo metu Kęstučio apygardos vadas buvo Jonas Žemaitis-Vytautas. Jis ne tik vadovavo kovotojams, šis žmogus daug pastangų skyrė įstatų kūrimui ir jaunų kovotojų apmokymui. Jis puikiai organizavo ryšių tinklą, kuris apėmė visą Lietuvą. Žinodamas slaptažodžius, per ryšininkus galėjai viską, ko reikia, surasti, nors kartais tekdavo sukarti dešimtis kilometrų.
Kova diena po dienos sunkėjo, okupantų siautėjimai stiprėjo, o kovotojų gretos retėjo. Tačiau, nepaisant nežmoniškai sunkių sąlygų, kovotojų dvasia neslūgo.
Į nagus geriau nepatekti
N. Nausėdaitė rašė: „Visi buvome benamiai, netekę pastogių, išblaškytos šeimos slapstėsi kas kur, vis atnešdamos skaudžių žinių apie artimųjų išvežimą, bet kiekvienas, uždaręs širdyje
skausmą, dar su didesniu pasiryžimu kovojo. Taip kursuodavau nuo vienos apygardos į kitą.
Kelionės buvo sunkios ir pavojingos. Kariški sunkvežimiai, traukiniai, pilni kareivių, bet pasiryžimas ir jaunystė daug gali. Lietuva buvo nusėta ryšių tinklo, o dirbo bebaimės merginos ir vaikinai, vaikai, žilagalviai seneliai.
Nepaisant pasiryžimo, ne kiekvienas, patekęs į stribų ar KGB nagus, galėjo viską iškentėti, nes jų žiaurumas viršydavo žmogiškąsias jėgas.
Tokiomis sąlygomis reikėjo dirbti, kai nežinojai, ar nesi išduota, ar nėra išduotas kuris ryšininkas. Tokia tada buvo Lietuva, tokia buvo laisvė, išėjus iš miško, kur kiekvienas neatsargus tavo žingsnis galėjo būti lemiamas.“
Nuo kalniečių iki šančių – bėgte
Laisvės kovotojų tarpe buvo daug sužeistų, kuriuos reikėjo gydyti labai sunkiomis sąlygomis: be ligoninių ir be operacinių. Reikėjo parūpinti vaistų ir tvarstomųjų medžiagų
N. Nausėdaitė prisimena: „Eilinį kartą gavus žinią, kad tavo apygardoje daug sužeistų, reikėjo pristatyti vaistų, tvarstomos medžiagos. Kartą anksti rytą, apie 4-5 val., nuėjau į didžiųjų klinikų operacinę ir, prisikrovusi medikamentų, išėjau miesto link, kol dar miestas miega.
Mažiau pavojinga eiti Žaliakalnio pakraščiu. Tik staiga išniro iš kiemo netoli manęs trys vyrai. Bėgti jau buvo per vėlu. Pamačiau savo buvusį tardytoją-žydelį, kuris, tiesdamas į mane ranką, klausė, iš kur einanti. Pasakiau, kad buvau kaime produktų.
Klausinėjo, kaip sekasi mokslas, ir taip, nepaleidęs rankos, ėjo šalia. Priėjus Kalniečių ir Archyvo gatvių kampą, staiga ištraukiau ranką ir pasileidau bėgti.
Iš pradžių įbėgau į Kalniečių gatvėje esantį pirties kiemą, o paskui jau neatsimenu, kokiais keliais ir per kokias tvoras teko bėgti, buvo tik viena mintis – kaip nors pribėgti Savanorių prospektą ir sumaišyti pėdas, nes gatvės buvo visai tuščios.
Negirdėjau ar jie šaukė, nebuvo laiko atsigręžti, tik viena mintis – jei sugautų, jau nereiktų jokių įrodymų ir operacinėje esantiems.
Atsitokėjau tik Šančiuose pas savo bendrakursį, tai buvo jau ankstus rytas ir mano beldimas pažadino juos. Pamatę mane tokią nesuprato, kas atsitiko, o aš negalėjau ištarti žodžio.
Viskas tuo metu baigėsi laimingai. Iškarpiau pūsles nuo kojų, šiaip taip įstūmiau į batus, ir pastotė, laukianti Panemunėje, išriedėjo.“
Išmelsti perkelti valtimi
Retkarčiais Nina aplankydavo savo motiną, kuri įduodavo kitai dukrai Elenei rūbų, maisto, o Ninai – cukraus ir Nina išvažiuodavo į nežinią, kur kiekvieną minutę tykojo pavojai.
1946 m. pavasarį Kaune buvo didžiulis potvynis. Buvo užlieta visa Vilijampolė. Žmonės sulipę ant stogų šaukėsi pagalbos.
N. Nausėdaitė rašė: „Nebuvo kada galvoti, skubiai reikėjo vaistų, tvarstomosios medžiagos ir gydytojos. Sesuo per ryšininkus prašė atvežti jos buvusių aušrokų chirurgę, nes tokia pagalba buvo būtina. Su chirurge turėjome pasiekti Panemunę, kur mūsų laukė pastotė.
Priėjusios prie Panemunės tilto, radome jį nuneštą ledų. Nežinojau ką bedaryti, bet pamačiusi keletą vyrų prie valčių, ėmiau prašyti, kad perkeltų. Iš pradžių niekas nesutiko, nes vanduo ištvinęs, plaukė didžiulės ledo lytys.
Pražūtis leistis į tokią kelionę, bet aš su ašaromis ėmiau prašyti, kad žūt būt mums reikia persikelti.
Tada vienas vyrukas pagailėjęs sutiko, tik sako, kad maža vilties laimingai pasiekti krantą. Lytys daužė valties kraštus, irklais stūmėmės tarp jų. Pagaliau laimingai pasiekėme krantą ir tik tada, kai pastotė su gydytoja nuvažiavo, aš atsikvėpiau.“
Žiaurios susišaudymo detalės
N. Nausėdaitė prisimena, kaip laisvės kovotojams nieko nenutuokiant, Erelio (MGB ag. J. Markulio) pastangomis štabo būstinė buvo įkurta Vilniuje Žygio gatvėje. Štabo vadu tapo Juozas Lukša-Skirmantas, o N. Nausėdaitė-Rasa – jo ryšininke.
Štabe darbavosi A. Zaskevičius-Šalna (MGB ag.). Nina dar žinojo, kad yra kažkoks pulkininkas ir Erelis. Tik J. Lukšos pastabumo ir šalto proto dėka laisvės kovotojams pavyko laimingai ištrūkti iš to MGB „štabo.“
N. Nausėdaitė į pavojingas padėtis patekdavo ne tik keliaudama iš vienos apygardos į kitą. Ne kartą jai teko dalyvauti ir mūšyje. Kartą taip atsitiko jai besilankant Kęstučio apygardoje. Ji prisimena: „Naktis praėjo ramiai, vyrai ėjo kiekvienas savo pareigas. Tik švintant nutariau nueiti į gretimą pelkę nusiprausti, o grįždama išgirdau sargybinio šūvius.
Puoliau į vadavietę, įsistojusi į batus ir pasiėmusi ginklą ir granatą, išgirdau J. Žemaičio komandą: “Visi į apkasus!“ Priešas jau buvo apsupęs stovyklą iš visų pusių, ir prasidėjo pragariškas puolimas.
Diena išaušo karšta. Nuo parako buvo kartu gerklėje. Šaudė sprogstamom kulkom, ant apkasų smėlio krito pušų šakutės ir smėlyje pažirusios kulkos. Jie lipo vis arčiau apkasų ir, keikdamiesi triaukščiais keiksmais, šaukė pasiduoti. Girdėjosi sužeistųjų aimanos ir šauksmai.
Baigėsi šovinių atsargos, bet laimei, su mumis buvo Žemaitis. Jis, kaip visada ramus ir susikaupęs, vadovavo. Visi klausė ir laukė jo sprendimo, ir komandos. Numatęs prasiveržimo vietą ir išdėstęs kulkosvaidininkus, kad pridengtų pasitraukimą, davė komandą išeiti iš apkasų.
Iššokę iš apkasų gavome tokią stiprią priešo ugnį, kad prigulę prie žemės negalėjome pakilti. Sprogo granatos ir kulkos zvimbė. Tada vėl išgirdome komandą: „Į apkasus!“ Sukritę kas kaip, laukėme naujos komandos. Aplink girdėjosi priešo judėjimas, truputį apstojo šaudę.
Supratome, kad vėl ruošiasi puolimui. Gavome komandą išlipt iš apkasų, iš tos pačios vietos. Priešas manė, kad mes dabar susimesim kiton pusėn ir praretėjęs jau negalėjo mūsų sustabdyti. Šalia manęs krito jaunas, drąsus kulkosvaidininkas. Prislinkęs kitas pamatė, kad jis negyvas ir, paėmęs jo kulkosvaidį, traukėsi.
Nebuvo laiko ir galimybės paimti nukautojo, reikėjo kaip galima greičiau trauktis. Priešais dar buvo kirtimo juosta. Kulkos švilpė, visi atsišaudydami bėgo. Iš pradžių šliaužiau prispaudusi granatą. Kad tik gyva nepasiduočiau, o paskui atsistojusi jau bėgau per kirtimą. Kelmai ir šakos pynėsi man po kojų. Laimingai pasiekę didelį mišką, traukėmės visi kiek galima giliau miškan.“
Pavojai – kaip veiksmo kine
Pavojai ryšininkų tykojo visur. Taip pat ir traukiniuose, kur knibždėjo daug MGB šnipų. Nausėdaitė net neįtarė, kad visas jos keliones per J. Markulį kontroliavo MGB.
Ji prisiminė: „Kaune į traukinį įšokau paskutiniu momentu ir atsisėdau netoli durų. Prie manęs sėdėjo pagyvenęs geležinkelietis, paskui atėjo ir atsisėdo du vyriškiai. Paėmę laikraštį skaitė, bet pajutau, kad jie vis žiūri į mane. Norėdama įsitikinti, gal tik šiaip baimė, pakilusi paėjau vagonu.
Žiūriu – ir jie pakilę nusekė paskui mane. Tada jau man pasidarė aišku, aš grįžau ir atsisėdau savo vietoje, ką ir jie padarė. Važiavęs geležinkelietis irgi suprato, kas manęs laukia ir atsargiai stuktelėjo koja, o aš jam tuo pačiu atsakiau.
Važiavome toliau, o mintys sukosi – ką daryti? Tik privažiavus netoli Vilniaus, kai traukinys, sumažinęs greitį, artėjo prie stoties, mano kaimynas pakilo iš savo vietos ir praeidamas stuktelėjo man.
Palaukusi kelias minutes, atsidūriau vagono tambūre, durys buvo atdaros, ir jis pirma, o aš iš paskos iššokome iš vagono. Sukritome į karo metų griuvėsių krūvą. Nebuvo kada dairytis, reikėjo greičiau bėgti.
Vilniaus apylinkių nežinojau, bėgau paskui jį, kol pribėgome gyvenamą rajoną. Tada atsikvėpus ir truputį pailsėjus, geležinkelietis mane nuvedė pas savo pažįstamus. Kaip paskui paaiškėjo, ir jo sūnus partizanas, todėl jis iš karto suprato, kas manęs laukė. Palydėjo į Kalvarijų rajoną, kur manęs laukė, galvodami, kad aš jau suimta.
Šnipas neva pajuokavo
Tada buvo suvažiavę nemažas būrys. Juozas-Vytis, Varkala-Žaliukas, Juodvarnis, Girėnas ir kiti. Laukėme ateinant Erelio, o nesulaukę visi nekantravo. Staiga – nesutartas beldimas į duris, visi pasiruošė ginklus.
Aš atidariau duris, būdama pasiruošusi susišaudymui, bet duryse pasirodė Erelis ir garsiai nusijuokęs sušuko: „O vis tik išsigandote!“ Per mane perėjo šiurpulys, lyg būčiau pamačiusi kokį mafistą – piktą diegą, nes mums tada tokie šposai visai nerūpėjo.
Ne kartą man teko su Ereliu važiuoti į apygardas ir visada jis manęs klausinėdavo, kur bus susitikimas ir kas pasitiks. Aš, kaip visada, su niekuo nesidalydavau savo žiniomis ir pati nenorėdavau daugiau žinoti, nes kiekviena kelionė galėjo baigtis suėmimu.
Erelis kartą Juozui sakė: „Ot jau iš Rasos tai nieko neišgausi.“
Vėliau, išaiškėjus Markulio išdavystei, reikėjo kuo skubiau keliauti į Žemaitiją ir apie tai perspėti Kęstučio apskrities vadovybę. Tačiau nuvykusi į Raseinių miškus ji nerado kovotojų. Dėl kariuomenės siautimo jie buvo pasitraukę į Tauragės apylinkes.
Nausėdaitė rašė: „Pradėjo temti. Kol ėjome mišku, nebuvo taip baisu, bet stūgavo vilkai. Tų metų žiemą jų buvo privisę daug, jie puldavo žmones, todėl eidamos su jauna ryšininke, stengėmės eiti arčiau medžių - jei užpultų, kad galėtume gelbėtis.
Laimingai pasiekėme pamiškę, bet čia vilkai stūgaudami mėtėsi tai vienoje, tai kitoje kelio pusėje. Sodybų arti nebuvo, neturėjome ir degtukų, todėl išsilaužėme lazdas ir ėjome toliau. Jau paryčiu pasiekiau partizanus. <...>
Džiaugiausi juos suradusi, kol dar neužplūdo nauji persekiojimai, ypač Ereliui žinomose vietose. Reikėjo skubiai nustatyti naujus ryšius: tiek viduje, tiek ir su Vakarais.“
Lemtinga kelionė
Atlikusi visus pavedimus Nausėdaitė važiavo į Pavenčius, pas motiną. Tačiau ši kelionė buvo lemtinga. Traukinyje ties Kretinga ją sulaikė enkavedistai. Atvežė į Kauną, kur ji vėl susitiko su žydeliu tardytoju, nuo kurio buvo pabėgusi Žaliakalnyje.
Po to - Vilniaus KGB rūmai, tardymai, teismas ir 10 metų lageriuose. Jos Golgota prasidėjo Šiaurės Uchtos 13-ame lageryje. Po pusmečio išvežė į Kazachstaną – į Balchašo lagerį. Netekusią sveikatos paleido 1955 metais.
Tėvynėje prasidėjo nauji kryžiaus keliai. Net tris kartus ją su motina per 24 valandas varė iš Lietuvos.
Tik su dideliais vargais pavyko Kaune prisiregistruoti ir, padedant draugams, įsidarbinti DOSAAF (Savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti). Ji buvo laiminga nors retkarčiais sklandytuvu pakilti į orą ir iš aukštai pažvelgti į tuos laukus ir miškus, kur tiek daug buvo vaikščiota...
N. Nausėdaitė buvo viena iš nedaugelio kovotojų, kuriai pavyko sulaukti Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo. Jai buvo suteiktas kario savanorio statusas ir kapitono laipsnis. LR Prezidento dekretu ji buvo apdovanota Vyčio kryžiaus ordinu.
Gyvenimo saulėlydyje vertindama savo likimą ji sakė: „Aš esu laiminga, kad nieko neišdaviau... Jeigu reikėtų viską pakartoti – rinkčiausi tą patį kelią.“
Taip pat ji apmąstė žmonių aplinkui pokyčius: „Vis dažniau susimąstau ir negaliu suprasti, nejaugi dabartinėje Lietuvoje taip galėjo pasikeisti žmonės?
Prieš akis kaip filme prabėga praeitis, ir matau, kaip skiriasi taip neseniai gyvenę ir šių dienų žmonės.“
Tai patvirtina ir žodžiai, jos rašyti prieš mirtį 2004 metais: „Kokių gražių ir ištikimų vaikų buvo išsiauginusi Lietuva per tuos du Nepriklausomybės dešimtmečius! Nežinia, kiek turės praeiti metų, kad iš naujo užaugs šitokia karta.
Nesigailiu nei savo apsisprendimo, kančių, nei artimųjų netekties. Gaila tik vieno, kad nežuvau drauge su jais, pačiais drąsiausiais, labiausiai mylinčiais ir gražiausiais – būtų lengviau nei dabar. Likau gyva ir nesutinku tokių, jaučiuosi dėl to vieniša, labai pasigendu jų buvimo. Viskas būtų buvę kitaip ir su mūsų atgauta Nepriklausomybe, jeigu jie būtų išlikę.“