Dar iš vidurinės mokyklos laikų prisimename, kad Rusija kildina savo tautą (ir valstybę) iš Kijevo Rusios. Egzistuoja net mistinės aliuzijos į Dieviškąją Trejybę apie trivienę rusų tautą. Pagal šį mitą, kurį platina Maskva, šią trejybę sudaro trys dalys – didžiarusiai, ukrainiečiai ir baltarusiai.
Reiškia, tiek Ukraina, tiek Baltarusija – tiesiog kitokia Rusija. Jie šį naratyvą tiek daug laiko pasakojo, jog ukrainiečiai ir rusai – viena tauta, kad net patys tuo ėmė tikėti.
Tačiau kai ta, kitokia Rusija (Ukraina) siekia atsiskirti nuo „motininės“ Rusijos, tai rusams reiškia jų tautos dezintegraciją. Tai jiems gyvybinis klausimas – imperijos žlugimas.
Tuo tarpu ukrainiečių naratyvas kitoks. Jiems Kijevo Rusia – ukrainiečių valstybė, kuri vėliau tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalimi, o dabartinė Rusija jiems tik buvęs jos užkampis, kurį suformavo ugrofinai ir totorių orda.
Trumpai apie Naująją Ukrainos istoriją. 1654 metais pagal Perejaslavo sutartį kairiakrantė Ukraina buvo prijungta prie Rusijos ir pavadinta Mažąja Rusija. Vėliau, po Abiejų Tautų Respublikos (Lietuvos ir Lenkijos) padalijimo, Rusijai atiteko ir dešiniakrantė Ukraina. Prasidėjo rusifikacijos procesai – buvo uždrausta ukrainiečių kalba ir spauda.
Pasibaigus Pirmam pasauliniam karui, prasidėjo ukrainiečių nepriklausomybės kovos. Susiformavo keletas trumpalaikių, su Ukraina susijusių Respublikų (Ukrainos Liaudies Respublika, Ukrainos valstybė ir kitos).
Po Antrojo pasaulinio karo Ukraina praktiškai apėmė visas ukrainiečių gyvenamas teritorijas. Vakarų Ukrainoje tada vyko galingas partizaninis antosovietinis ginkluotas pasipriešinimas.
Po Sovietų Sąjungos subyrėjimo, 1990 m., įvyko demokratiniai rinkimai į Ukrainos Aukščiausiąją Tarybą (Radą). 1991 m. rugpjūčio 24 d. Ukrainos Aukščiausioji Taryba paskelbė Nepriklausomybės Aktą, kuris buvo patvirtintas referendume 90,32 proc. rinkėjų pritarus Aktui.
Tačiau grįžkime prie Maskvos Rusijos (Maskovijos). Tai iš prigimties agresyvi valstybė, su kuria mūsų protėviams ne kartą teko kariauti. Jos carai vieną po kitos grobė gretimas teritorijas. Buvo užkariauti didžiuliai Sibiro plotai, Kaukazas, Vidurinė Azija.
1853–1856 m. vyko Krymo karas tarp Rusijos iš vienos pusės ir Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Osmanų imperijos ir Sardinijos karalystės. Šį karą Rusija pralaimėjo.
Vėliau Rusijos caro Nikolajaus II užsienio politikoje vyravo „Didžiosios Azijos programa,“ kurią jis laikė savo valdymo užduotimi. Kuomet rusai kolonizavo Tolimuosius Rytus, jie susidūrė su Japonija. 1904–1905 metais tarp šių valstybių kilo karas, kurį Rusija pralaimėjo. 1905 m. gegužės mėnesį Cusimos mūšyje buvo sutriuškintas jos didžiulis laivynas.
1914 metais prasidėjo pirmasis pasaulinis (Didysis) karas tarp Vokietijos, Austro–Vengrijos, Italijos ir Antantės, kurią sudarė Rusija, Prancūzija ir Didžioji Britanijs. Dar karui nepasibaigus, 1917 metais Rusijoje įvyko karinis perversmas.
Valdžią užgrobė Lenino vadojaujami bolševikai. Šalyje prasidėjo Pilietinis karas. 1932–1933 metais Ukrainoje bolševkinė Rusija sąmoningai sukėlė Golodomorą, kurio metu nuo bado mirė milijonai ukrainiečių. Argi gaila „broliškos tautos“ žmonių?
Po 21 metų du diktatoriai Josifas Stalinas ir Adolfas Hitleris pasidalijo įtakos zonas Europoje. Prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, kurį „patrankų mėsos“ ir Vakarų valstybių pagalbos dėka laimėjo bolševikai.
Jie pavergė daugelį Rytų Europos valstybių, taip pat ir Lietuvą. Po karo Ukrainoje, kaip ir Lietuvoje, vyko stiprus partizaninis pasipriešinimas okupantams. Dėl to daug ukrainiečių atsidūrė Gulage.
Paradoksas: nors pasibaigus Antram pasauliniam karui, W. Čerčilis pareiškė, kad „ne tą kiaulę paskerdėme,“ tačiau Karaliaučiaus srities gyventojai vokiečiai buvo išžudyti arba išvaryti, o čia atkelti kolonistai iš Rusijos.
Pagal sutartį šios žemės buvo patikėtos rusam 50–čiai metų. Dėja, jau prabėgo 77 metai, o okupantai vis dar tebegyvena šiame anklave...
Sovietinė Lietuvos okupacija truko daugiau nei 56 metus. 1990 m. kovo 11 d. Lietuva paskelbė Nepriklausomybę. Tačiau 21–o šimtmečio pradžioje, tuometinio Rusijos prezidento Boriso Jelcino dėka, Rusijoje valdžią uzurpavo Putino kagebistinė–mafijinė chunta, kuri iškėlė sau uždavinį – atkurti Rusijos imperiją.
Labai keista, sveiku protu nesuvokiama jų ideologija. Ranka rankon jie eina su tais (turiu omeny Rusijos stačiatikių bažnyčios vadovus), kuriuos visai neseniai jie naikino, sprogdino jų šventoves. Dar daugiau – Kremliui ištikimas Rusijos patriarchas Kirilas pavadino Rusiją „laisvės sala.“
„Laisvės“ sala, kurioje dešimtys tūkstančių žmonių sukišti į kalėjimus, už tai, kad pasisako prieš karą Ukrainoje! Buvęs kagebistas Putinas cerkvėje žegnojasi, ant kaklo pasikabinęs kryželį, o Valstybė naudoja sovietinių bedievių himno melodiją!
Žodžiu, nesuprantama, sunkiai suvokiama mišrainė. Tokia „ideologija“ būdinga tik mafijozams. Tačiau rusiškasis šovinizmas, nuo kurio daug metų kentėjo visi kaimynai, niekur nedingo. Jis tik suagresyvėjo ir virto fašizmo atmaina – žiauriu Rašizmu.
Dėl Putino nemotyvuotų veiksmų kaimyninėms valstybėms iškilo mirtinas pavojus, nes Rusijos diktatorius ėmė braižyti „Raudonas linijas“ ir reiškė įžūlius, nepagrįstus ultimatumus Vakarų valstybėms.
Mūsų Tėvynei pasisekė, nes ji laiku spėjo įstoti į Europos Sąjungą ir į NATO. Tuo tarpu Ukrainai sekėsi prasčiau, nes jie nesugebėjo operatyviai pasekti Lietuvos pavyzdžiu. Dėl to 2014 metais Rusija be šūvio, labai lengvai okupavo Krymą ir kai kurias Rytų Ukrainos žemes.
Atskirai verta paminėti Krymo pusiasalį, kuris 60 metų priklausė Ukrainai. Prieš 47 metus ir mūsų šeima buvo „atradusi“ šią kurortinę vietovę, kurią skalauja šilta Juodoji jūra. Kiekvienais metais automobiliu ten važiuodavome.
Buvome labai pamėgę Koktebelį (anksčiau jį vadino Planerskoje) rytinėje pusiasalio dalyje. Ten pliažai panašūs į mūsiškius Palangoje, o kitose Krymo vietose jie akmenuoti.
Kempingo nepatogumus atpirkdavo puikus oras, šilta jūra ir „demokratija“ paplūdimyje. Ten neteko matyti gelbėtojų, kurių pilna Palangoje. Į jūrą galėdavai plaukti labai toli – kiek leidžia tavo jėgos.
Ten džiaugėmės ne tik jūros malonumais. Buvome labai pamėgę netoliese stūksantį užgesusį (snaudžiantį) ugnikalnį Kara Dagą. Kopdavome į jo stačias uolas, rankiodavome Agatą ir gėrėdavomės apylinkių panorama.
Visai šalia jūros ten stūkso stūkso tapytojo ir rašytojo Maksimiliano Vološino memorialinis namas–muziejus, o jo kapas yra ant aukštos kalvos į rytus nuo miestelio.
Ukrainai Krymas buvo perduotas 1954 m. vasario 19 d. Tada SSRS valdžioje buvo Georgijus Malenkovas, o komunistų partijai vadovavo Nikita Chruščiovas. Perdavimo įsakymą pasirašė Klimentas Vorošilovas.
Krymo perdavimas Ukrainai buvo atliktas pagal 1936 m. Sovietų Sąjungos konstituciją, kurios 18–ame straipsnyje buvo nustatyta, kad „Sąjunginės Respublikos teritorija negali būti keičiama be jos sutikimo.“ SSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo medžiaga rodo, kad tiek Rusijos Federacija, tiek Ukraina, sutikimą šiam keitimui davė per savo Respublikų parlamentus.
Mainais iš Ukrainos buvo paimtos Rusijos žinion Taganrogo srities ir gretimi derlingi žemių plotai, lygūs Krymo pusiasalio plotui (Protokolas Nr 49). Kažkodėl šį faktą dabar rusai „pamiršo“.
Vienas iš vasario 19 d. sesijoje dalyvavusių pareigūnų Otto Kuusinenas gyrėsi, „kad tik mūsų šalyje įmanoma, kad būtų sprendžiami tokie itin svarbūs klausimai, kaip atskirų sričių teritorinis perdavimas konkrečiai Respublikai be jokių sunkumų“. Kokie galėjo būti sunkumai, jeigu faktiškai tai buvo ne teritorijos perdavimas, o teritorijų mainai...
Šiame perdavime svarbų vaidmenį vaidino Nikita Chruščiovas, kuris 1953 metų rugsėjį tapo TSKP pirmuoju sekretoriumi. Sovietinei Ukrainai jis vadovavo nuo 20 amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigos iki 1949 metų pabaigos. Ten jis buvo atsakingas už Ukrainos partizanų sutriuškinimą šalies vakaruose. Partizaninis judėjimas Ukrainoje buvo itin gausus. Buvo daug žiaurumo ir aukų.
Nepaisant Chruščiovo vaidmens stalinizmo pasmerkime ir reformų įgyvendinime, jis pasižymėjo negailestingu smurtu, stiprinant sovietų kontrolę Vakarų Ukrainoje.
Žinoma, galima ginčytis, kad Krymo perdavimas Ukrainai 1954 m. buvo reikalingas, ar ne. Tačiau, kad Krymas buvo perduotas nekonstituciškai arba neteisėtai, teigti negalima. Kaip žinia, Sovietų Sąjungos teisinė sistema dažniausiai buvo fikcija, tačiau perdavimas įvyko pagal tuo metu galiojusias taisykles.
Negana to, Rusijos Federacija sutiko su 1991 m. Ukrainos sienomis pagal tų metų gruodžio mėnesį Belovežo Puščios susitarimą, kuris įnicijavo SSSR iširimą.
Gavusi Krymą, Ukraina gavo nemažai problemų: 1) sausringą druskožemio stepę; 2) ten nebuvo išvystyto žemės ūkio ir pramonės; 3) nebuvo vandens resursų; 4) mažai apgyvendintą teritoriją su prasta infrastruktūra.
Ukrainos valdžiai buvo pavesta per trumpiausią laiką paversti Krymą žemės ūkio ir šiuolaikinės pramonės šalimi ir organizuoti čia sąlygas darbo žmonių poilsiui. Šie uždaviniai turėjo būti sprendžiami Ukrainos biudžeto sąskaita.
Deja, Rusijos diktatorius Putinas pareiškė, kad SSSR iširimas buvo katastrofa Rusijai. Ar kagebistas galėjo kalbėti kitaip? Dėl to jis iškėlė sau užduoti – atkurti buvusią „Blogio imperija“– nuo Berlyno iki Vladivostoko.
Pažvelgus į V. Putino praeitį, tokie jo pareiškimai neturėtų stebinti. Buvęs kagebistas, Rytų Vokietijoje išsitarnavęs iki papulkininkio laipsnio, nepasižymi teigiamomis žmogiškosiomis savybėmis.
Arogantiškas, botoksinis, bunkeryje bailiai tupintis „prezidentas“ vienvaldžiu Rusijos valdovu tapo liguisto Boriso Jelcino dėka. Netrukus jis, tarsi milžiniška blakė kraują, susiurbė į save visą valdžią Rusijoje. Deja, nepasižymėdamas protu, jis elgėsi dažniausia neadekvačiai.
Pasibaigus Čečėnijos karui, Rusija ten sukišo milžiniškas lėšas infrastruktūros atstatymui, o Čečėnijos lyderis R.Kadyrovas ten elgiasi kaip savo darže. Vėliau Putinas ėmėsi realizuoti „Blogio imperijos“ atkūrimo idėją.
Ilgai laukti nereikėjo. Jis pradėjo grobti kaimyninių valstybių žemes. 2008 metais buvo įvykdyta dalies Gruzijos (Sakartvelo) žemių okupacija, Krymo ir dalies Ukrainos žemių užgrobimas 2014 metais Deja, tai nesukėlė adekvačios reakcijos Vakarų valstybių tarpe.
Jos šią karčią piliulę lengvai prarijo. Kaip žinia, apetitas auga bevalgant. Taip atsitiko ir Maskvos Kremliaus Putinostano kagebistiniams mafijozams, kurie televizijos ir brutalaus smurto dėka pavergė rusų tautą.
.2022 m. vasario 24 d. jie, sutelkę prie Ukrainos sienų milžiniškas rusofašistų ordas, ilgokai padelsę, išdrįso šią šalį užpulti ir ėmė ją beatodairiškai niokoti. Okupantai tikėjosi lengvos ir greitos pergalės, panašiai, kaip buvo 2014 metais. Jie tikėjosi greitai užimti Kijevą. Manė, kad ukrainiečiai juos pasitiks su gėlėmis. Deja, teko skaudžiai nusivilti, nes „žaibiška operacija“ sužlugo...
Netikusi, korumpuota Putinostano žvalgyba nesugebėjo išsiaiškinti, kad Ukrainos kariuomenė jau ne tokia, kokia buvo 2014 metais. Ji jau turėjo 8–mečio karo patirtį. Be to, Ukrainiečių pusėje dabar buvo visas Vakarų pasaulis, kuris jiems pradėjo tiekti modernią, šiuolaikinę ginkluotę.
Išskirtinis šios agresijos bruožas – net Antrojo pasaulinio karo metu neregėtas žiaurumas, nekaltų Ukrainos civilių žmonių, tame tarpe ir vaikų kankinimas, žudymas ir trėmimas į Rusijos gilumą. Visuose frontuose patirdami vieną nesėkmę po kitos, okupantai pradėjo be gailesčio naikinti Ukrainos infrastruktūrą: gyvenamuosius namus, elektrines, šilumos centrus, dambas, deginti pasėlius laukuose. Jie pradėjo elgtis kaip teroristai, naikindami „giminingą“ ukrainiečių tautą ir jos miestus.
Grupė Sankt Peterburgo miesto tarybos deputatų paragino Rusijos Valstybės Dūmą pateikti kaltinimus Putinui dėl valstybės išdavystės. Jie teigia, kad kare prieš Ukrainą naikinama Rusijos kariuomenė, žudomi ir neįgaliaisiais paverčiami jauni, darbingi Rusijos piliečiai.
Dėl to kenčia šalies ekonomika, o Rusijos sienos su NATO pailgėjo daugiau, nei dvigubai, nes į šią organizaciją stoja Suomija ir Švedija. Deputatai dar nepaminėjo fakto, kad užsienyje areštuota 150 milijardų Rusijos dolerių, kuriuos žadama panaudoti Ukrainos atstatymui.
Okupantų nesėkmės frontuose, privertė diktatorių paskelbti Rusijoje „dalinę“ mobilizaciją. Vyrai, kuriems grėsė pavojus tapti „patrankų mėsa“ ir patręšti Ukrainos laukus, suprato, kad žiūrėti į karą Ukrainoje per televizorių, ne tas pats, kaip ten kariauti, ėmė bėgti iš šalies.
Jie nenorėjo mirti už Putiną. Valstybė neteko šimtų tūkstančių darbingų, jaunų žmonių. Ši darbo jėgos netektis ir Vakarų valstybių sankcijos Rusijai, stipriai pakenks jos ekonomikai. Rusija „sugrįžo“ į 17–tą šimtmetį. Mobilizuotieji privalo patys pasirūpinti apranga ir karine įranga, nes nustekenta Valstybė negali tų funkcijų atlikti. Į frontą siunčiama neparuošta ir neapmokyta „patrankų mėsa.“
Dėl „dalinės“ mobilizacijos į užsienį pabėgo keli šimtai tūkstančių jaunų vyrų. Negana to, kai kurie Rusijos regionai „fiurerio“ neklauso. Pavyzdžiui, Čečėnijos „prezidentas“ Kadyrovas pareiškė: „Mes jau įvykdėme mobilizaciją keliais šimtais procentų, todėl mobilizacijos neskelbsime.“
Tai – spjūvis Putinui į veidą ir Federacijos regiono nepaklusnumo pavyzdys. Gal ir kiti regionai pareikš savo nuomonę? Štai Baškirioje dega kariniai komisariatai. Kyla neramumai Sibire ir Dagestane. Jiems nereikalingas šis brolžūdiškas Putino karas, kurį jis pavadino neišvengiamu, nes bijo, kad Rusijos žmonės nepasektų Ukrainos pavyzdžiu ir nenusikratytų kagebistinės–mafijinės diktatūros jungo.
Buvęs JAV ambasadorius prie NATO Ivo Daalderis, tikriausia, teisus, teigdamas: „Rusija jau seniai nebėra didžioji galia. Ji taip ir neatsigavo po Sovietų Sąjungos, kuri pati buvo griūvančios ideologijos ir sistemos produktas, žlugimo.
Putinas atėjo į valdžią, kai Rusija buvo giliai sutrikusi, o vėliau jis ėmėsi kurti giliai kleptokratinę sistemą, kuri buvo naudinga jam ir jo bičiuliams, visos visuomenės sąskaita. To pasekmė – kariuomenė, kuri nesugeba dalyvauti šiuolaikiniame manevrų kare, kuri po šešių mėnesių vis dar neįgyja pranašumo ore.“
Vėliau ambasadorius pridūrė: „Johnas Mcainas kartą pavadino Rusiją „degaline su branduoliniais ginklais.“ Kadangi sankcijos pradeda daryti poveikį jos gebėjimui išgauti naftą ir dujas, net neaišku, ar ilgai Rusija bus degalinė.“
Manau labai nesuklysiu teigdamas, kad Rusija yra didžioji galia, kuri niekada ir nebuvo tokia didele galia, kokia ji save ir Putinas ją laiko. Dėl to ji patiria nesėkmę po nesėkmės brolžūdiškame kare prieš Ukrainą.
Kad Putinas veda Rusiją į pražūtį – akivaizdus faktas. Tačiau ar šios didelės ir turtingos gamtos ištekliais šalies aristokratija galėtų neįgalų šalies vadovą pakeisti, ar atsiras toks lyderis, kuris galėtų padėti Rusijos kultūrai atsigauti po daugiau nei šimtmetį trukusios priespaudos, specialiųjų tarnybų – kagebistinės mafijos diktato, klasių susiskaldymo ir prasto, korumpuoto vadovavimo, kuris šioje šalyje apėmė visą visuomenę?
Jeigu taip neatsitiks – krachas neišvengiamas. Kada jis įvyks, tik laiko klausimas.