Per visą trumpą partizanavimo laiką Suvalkijos sūnus V. Gruodis–Žilvitis sėkmingai vadovavo ne vienoms kautynėms su priešu. Jis suorganizavo Jiezno stribams ir komunistiniam aktyvui spalio švenčių „fejerverką“.

1947 m. lapkričio 7 d. Jiezno komunistinis aktyvas ir stribai šventė komunistinio karinio perversmo Rusijoje 30–ąsias metines. Liejosi per kraštus degtinė ir rusiškos dainos.

Tauro apygardos Geležinio vilko rinktinės 51 kuopos 1 būrio kovotojai nusprendė pasinaudoti pasitaikiusia proga ir gerai paspirginti kolaborantus. Motiejus Jaruševičius–Lakštingala suvalkiečiams pateikė miestelio planą ir paskyrė savo būrio vyrus, kurie gerai žinojo miestelį, kurie turėjo jį pulti.

Kovotojai pirmiausia turėjo smogti valsčiaus pastatui ir šalia esančiam paštui, o kita kovotojų grupė – stribynui. Pirmąjai grupei vadovavo Žilvitis. Į ją įėjo Kąstytis, Žiedas, Vytenis, Našlaitis, Žilvinas ir Žvirblis, o iš Pilėnų grupės – Lakštingala ir Kardas. Tačiau apie tai – kiek vėliau.

Vincas Gruodis gimė 1925 m. Kūlingės kaime, Igliškėlių valsčiuje, Marijampolės apskrityje ūkininkų šeimoje. Su vyresne seserimi Albina ir jaunesniu broliu Alfonsu jis lankė Igliaukos šešiametę mokyklą, esančią už kelių kilometrų. Ją pasiekti, ypač žiemą ir pavasarinio polaidžio metu, buvo labai sunku.

V.Gruodis-Žilvitis (1925-1947)

Baigęs pradinę mokyklą, Vincukas įstojo į Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją, esančią už 20 kilometrų nuo namų. Esant palankiam orui, jaunasis gimnazistas į gimnaziją važiuodavo dviračiu, o žiemos metu gyveno tėvų išnuomotame bute Marijampolėje. Vasaros atostogų metu jis su broliu Alfonsu dirbo tėvų ūkyje. Jie šienavo pievas, kirto javus, arė ir akėjo žemę.

Dar besimokydamas septintoje klasėje Vincas išgirdo apie generolo Povilo Plechavičiaus formuojamus Lietuvos kariuomenės Vietinės rinktinės dalinius. Kaip ir kiti to meto patriotiškai nusiteikę jo bendraamžiai, 18–metis jaunuolis tapo kariu. Kuomet vokiečiai rinktinę 1944 metais išformavo, jis sugebėjo pasprukti ir grįžti į tėviškę.

Po antrosios sovietinės okupacijos Lietuvoje prasidėjo okupantų siautėjimas ir teroras. Okupantų paskelbta mobilizacija ir jaunų vyrų gaudymas bei siuntimas į frontą jaunimą privertė pasirinkti kelią: tapti nuolankiais okupantų tarnais ar kovoti. Vincas pasirinko kovotojo kelią.

Pradžioje jis slapstėsi namuose, tačiau okupantai dažnai krėtė namus, todėl jam teliko vienas kelias. 1945 m. rudenį 20–metis jaunuolis išėjo į mišką pas laisvės kovotojus. Netrukus jaunuolis davė priesaiką ir gavo Žilvičio slapyvardį.

Tauro apygardos Geležinio vilko rinktinės vadas pareigingą vaikiną paskyrė būrio vadu. Per trumpą partizanavimo laiką V. Gruodis–Žilvitis sėkmingai vadovavo ne vienoms kautynėms su priešu. Jis suorganizavo Jiezno stribams ir komunistiniam aktyvui spalio švenčių, jau anksčiau minėtą „fejerverką“.

Suvalkiečiams vadas pateikė miestelio planą ir paskyrė savo būrio vyrus, kurie gerai žinojo miestelį, kurie turėjo jį pulti. Kovotojai pirmiausia turėjo smogti valsčiaus pastatui ir šalia esančiam paštui, o kita kovotojų grupė – stribynui. Pirmąjai grupei vadovavo Žilvitis. Į ją įėjo Kąstytis, Žiedas, Vytenis, Našlaitis, Žilvinas ir Žvirblis, o iš Pilėnų grupės – Lakštingala ir Kardas. Ši grupė turėjo 4 kulkosvaidžius: du vokiškus MG–42, vieną čekišką „Brno“ ir vieną rusišką.

Vytautas Juodviršis prisimena: „Sutarus slaptažodžio šaukinį, sulaukus sutemų, per dvidešimt partizanų, suvirtę į du šieno prikrautus vežimus, neskubėdami pasuko vieškeliu Benčiokiemio link (nuo Nibrių kaimo Nemuno senvagės skardžio).

Po vidurnakčio kiekviena partizanų grupė atsargiai atslinkusi prie šviesom plieskiančių objektų, užėmė tinkamas kautynėms pozicijas. Operaciją pradėjo Žilvičio būrys, kuris sutelktai apšaudė milicijos ir stribų būstines.

Išgirdę pirmuosius šūvius, Vėjo grupės partizanai, Kęstutis Valenta ir Antanas Semikas–Švyturys, staiga įšokę į valsčiaus būstinės salę, automatų švinu „pavaišino“ šventinio pobūvio dalyvius – bolševikų partijos ir emgebistų pareigūnus. Švyturiui ir Kęstučiui staiga iššokus atgal į lauką, į pastatą trenkė partizanų kulkosvaidžių ir automatų ugnis.

Padegamųjų kulkų įžiebti stoge gaisro židiniai greit plėtėsi. Miestelyje kilo panika. Supyškėjo padriki pistoletų šūviai. Vėliau paaiškėjo, kad operacijos metu buvo nukautas Jiezno milicijos skyriaus viršininkas vyr. leitenantas Nikiforovas ir jo pavaduotojas j.leitenantas Prochorovas. Iš stribų būstinės sukalenus „liaudies gynėjų“ kulkosvaidžiui, pagal sutartą Vėjo raketos signalą, partizanai, nesiveldami į pozicines kautynes, per kiemus skubiai pasitraukė.

Netrukus iš kautynių pasitraukę partizanai susirinko prie paliktų vežimų. Be nuostolių kovotojai suvirto į vežimus ir, įsukę į Risieliškių vieškelį, dar gerokai prieš švitimą grįžo prie Nemuno. Geležinio vilko partizanai toliau valtimis persikėlė per Nemuną, o Lakštingala su savo vyrais nuvarė šeimininkams arklius.“

Karas žiaurus. Jis „šienauja“ abiejų pusių vyrus. Po dviejų savaičių, lapkričio 19 d. Jiezno „fejerverko“ dalyviai: 51–os kuopos vadas Pranas Karalius–Vėjas, 1–mo būrio vadas Vincas Gruodis–Žilvitis ir trys kovotojai atvyko į Kašonių kaimą ( Į šiaurę nuo Jiezno) į Bieliauskienės sodybą.

Tačiau ten partizanų jau tykojo Jiezno MGB–istai ir partiniai aktyvistai Šerys ir Steponavičius. Jie prisileido artyn partizanus ir atidengė į juos automatų ugnį. Laimingai pasitraukti spėjo tik trys kovotojai. V. Juodsnukis rašo: „Šio įvykio liudininkas pasakojo, kad atskubėję Jiezno enkavedistai ir stribai sunkiai sužeistus partizanus sumetė į vežimą ir atvežė pas Baronienę. Vos gyvo partizano kūną emgebistai numetė troboje ant grindų.

Sunkiai sužeistą Žilvitį, kiek sulaikę iš krūtinės plūstantį kraują, paguldė ant lovos, o vėliau nuvežė į Kauną, į medicinos institutą, kur operuojamas partizanas taip ir mirė, neatgavęs sąmonės. Žuvusio Vėjo lavoną nuvežė į Jiezną ir atremtą į gaisrinės pastato sieną, nufotografavę paliko. 51–os kuopos 1–mo būrio kovotojai Vinco bendražygis Vytenis, ryšininkas Šaulys ir medicinos seselė Žibutė Žilvičio–Vinco Gruodžio kūną gruodžio 2 d. sugebėjo paslapčiomis iš KMI lavoninės išnešti, parvežti į Važatkiemį dabartinėje Ašmintos seniūnijoje ir palaidoti Vikšnio beržynėlyje.

Tačiau Albina su tėvais buvo ištremta į Sibirą. Grįžę iš tremties jie rado sunaikintą tėviškę ir numelioruotą lauką, kuriame buvo palaidotas Žilvičio kūnas. Albinos iniciatyva čia buvo pastatytas antkapinis kryžius.“

 Kryžius Vinco Gruodžio-Žilvičio palaidojimo vietoje
Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją