Visi vaikai gimsta tyri, nuostabūs ir unikalūs, visi turi talentų – kiekviename gyvena neatskleistas genijus. Jeigu vėlesniais etapais vaiko gyvenimas nesiklosto, deja, lieka pripažinti, kad tai – suaugusiųjų nuopelnas. Mes, suaugusieji, turime vienintelį pranašumą – patirtį. Tiesa, dažnai tai labiau trūkumas nei pranašumas, nes daugumos žmonių gyvenimas įstrigęs klystkeliuose. Pamėginkime palyginti vaikus ir suaugusiuosius.
Vaikai spinduliuoja gyvenimo džiaugsmą, žaismingumą, o suaugusieji yra pernelyg rimti. Dažnam atrodo, kad metas, kai reikėjo džiaugtis gyvenimu ir žaisti, baigėsi vaikystėje. Beje, esame vieninteliai žinduoliai, kurie nustoja žaisti sulaukę brandos. Šiuo aspektu pralenkėme visus.
Vaikai yra unikalūs, kūrybiški, visuose gyvena genijus, kurį tereikia pastebėti. Suaugę žmonės dažnai suvienodėja, pavirsta pilka mase, elgiasi šabloniškai, o jų genialumas būna taip giliai paslėptas, kad labai sunku jį atkapstyti.
Vaikai yra laisvi, atsipalaidavę, nuoširdžiai bendrauja, o suaugusiems žmonėms būdingas savęs ribojimas, susikaustymas, paviršutiniškas bendravimas. Vaikams viskas įdomu, jie yra labai smalsūs, o suaugusieji į naujoves žvelgia abejingiau. Kartais jie jaučiasi esą visažiniai ir tiesiog blokuoja naują informaciją.
Jeigu visas išvardytas vaikams būdingas savybes perkeltume į suaugusius žmones, mums atsivertų galimybės, kokių net įsivaizduoti negalime. Galima pasakyti ir kitaip – suaugusieji, išsaugoję savyje vaikiškas savybes, pasiims iš gyvenimo ką panorėję.
Vaikų pranašumus, lyginant su mumis, suaugusiais, jau išsiaiškinome. Liko išsiaiškinti nei daug, nei mažai: ką reikia daryti ir ko nedaryti, kad vaikai augdami neprarastų visų išvardytų savybių. Dabar pat išmeskime visas vaikų ugdymo knygas. Tai pirmas dalykas, kurį turime padaryti. Taip išsilaisvinsime nuo perteklinės informacijos, sutaupysime daug laiko ir energijos, sumažinsime nerimo lygį.
Mokykimės mylėti. Tikra meilė atpirks daugumą klaidų, kurias padarysime augindami vaikus. Nėra tinkamesnio laiko mokytis mylėti, kaip laikas gimus vaikui. Paskui bus per vėlu.
Sukurkime tinkamą atmosferą. Jeigu auginama gėlė nepražysta, mes juk nebandome jos pakeisti, o keičiame aplinką, kurioje ji auga. Šis dėsnis veikia ir vaikams. Sukurkime aplinką, kurioje visi jaustųsi laisvi ir galėtų skleistis.
Stebėkime. Darykime tai nuoširdžiai, atidžiai ir pamatysime savo vaikų unikalumą, jų talentus, pažinsime juos. Tada tereiks pakreipti vaikus tinkama linkme, nors tiesiog atsipalaiduokime – jie patys save nukreips.
Būkime pavyzdys. Vaikai mokysis iš mūsų pavyzdžio, o ne iš „paskaitų“, kurias jiems dėstysime apie tai, kas neveikia mūsų pačių gyvenimuose. Jeigu norime, kad mūsų vaikai taptų žmonėmis, kuriais galėtume didžiuotis, prieš tai tokie turėsime tapti patys. Nebandykime vaikuose įgyvendinti savo neišsipildžiusių svajonių. Tai – labai dažna tėvų klaida. Jeigu ir pavyks kažką išspausti, vaikai niekada nejaus, kad tai jų pasirinkimas, jų mėgstama veikla, todėl giliai širdyje jos nekęs, nebus laimingi ir vos pasitaikius progai viską mes velniop.
Nelyginkime. Lygindami savo vaikus su kitais, tik naikiname jų unikalumą, paslepiame jų talentus, nukreipiame juos nuo autentiško kelio, skaudžiai kertame per vaikų savivertę.
Tapkime draugais savo vaikams. Bendraudami su vaikais nusileiskime nuo pjedestalo, būkime su jais lygūs, o jeigu reikia – ir mažesni. Tik tokiu atveju jie mūsų nuoširdžiai klausysis, tik tada galime būti išgirsti. Jeigu nesusidraugausime su savo vaikais, draugų jie ieškos už namų ribų ir dalinsis patirtimi su jais.
Įkvėpkime. Pastebėję vaikų talentus, įkvėpkime juos judėti pirmyn. Įkvėpkime po kiekvienos pergalės ir po kiekvieno pralaimėjimo. Ugdykime vaikus įkvėpdami, o ne mėgindami juos „pataisyti“. Mokykimės iš savo vaikų. Mokykimės vieni iš kitų, tobulėkime ir aukime kartu. Jeigu galvojame, kad vaikai negali nieko mūsų išmokyti, tik mes juos, „sveikinu“ – mes pasenome ir nukvakome.
Suteikime vaikams erdvės. Erdvė ir laisvė yra gyvybiškai svarbios vaikų raidai, be jų nieko gero neišeis. Tiesa, suteikdami laisvės ir erdvės, ugdykime ir vaikų atsakomybę. Kuo daugiau laisvės ir erdvės, tuo daugiau ir atsakomybės.