Latviai turi daugiau ugnies ir taip ramiai nelaukia „savo“ laiko, o mes patys, lietuviai, turime nerealią kantrybę laukdami lifto ar troleibuso (juk atvažiuos, ko čia bėgti, trypčioti, juk gali ir koją ne taip pastatyti, o vaizdelis gali būti tikrai graudus, kai beskubanti „teta“ apsiavusi aukštakulnius krenta iš padebesių ant šalčio surakintos žemės), bet nežinia iš kur žinome patarlę, kad laikas - pinigai, kad reikia pakrutėti, pajudėti (...).
Lietuviai vyrai yra tikri vikingai ir nenusileidžia savo ugniniu temperamentu lotynų amerikiečiams, gindami mus, savo moteris, užsimodami kojomis ir kumščiais, negailestingai pliekdami atvykėlius užsieniečius (prancūzus, britus), o šitie gavę „į kuprą“ traukydami nosį ieško savo bendrakeleivių ir liūdnai baigę pažinčių turnė po Lietuvą grįžta į viešbutį, kramtydami kebabą.
Koks nerealus pasirodymas su krauju ir specialiaisiais efektais, koks „neatrastas talentas“ yra drąsus girių karalius lietuvis, ypatingai, jei viską mato akis išpūtusi lietuvaitė, šoko pagauta, nebesugebanti nei žodžio pasakyti, paploti ar kitaip įvertinti veiksmo dalyvius. Juk daugiausiai ovacijų ir „bravo“ nusipelno tvirto kumščio savininkas-auklėtojas tautietis.
Moterys, lietuvės, išbadėjusios komplimentų, dėmesio, humoro mėgaujasi atvykėlių asistavimu, kol horizonte neįsižiebia pavydaus kaimyno ar šiaip iš matymo jau ne vieną kartą naktiniame klube matyto karštakošio lietuvaitio siluetas. Suprask, gina žmogus savo tautietę ir jos garbę, bet kyla klausimas: „ko tu, čia kumščiais mojuoji? Pagalbos niekas nesišaukė...Nei pats valgai, nei kitam duodi“. Taip gali pagalvoti lietuvė moteris, bet ramiai neria kur į vakarėlio tirštumą ir pasislepia nuo abiejų drąsuolių. Kokia gėda, bent jau man...
Pasijunti ne geidžiama – fatališka dailiosios lyties atstove, o totalia višta, kai kažkoks visai nepažįstamas negirdi tavo šnypščiančio žodžio: „nesikišk“. Vakaro pradžia baigiasi baisiu fiasko, nes lietuvis – erelis ne tik merginti mokančius svečius atbaido. Taip pat tavęs pradeda vengti ir kitas simpatija, kuris bijo užsitraukti nemalonę ir kuriam tu įnirtingai šypsojaisi, kvatojai, demonstravai plaukus, alkūnių linkius ir riešus. Juk taip knygos rašo.
Deja, laiko neatsuksi atgal ir to besmegenio riterio neišmesi iš regos lauko, kuris maskatuojasi šalia, nežinia, kokia kalba kažką vapa (tas vapaliojimas yra alkoholio nuspalvinta lietuvių kalba). Kur ritasi, sukasi pasaulis? Žaltys, gadina įvaizdį.
Vakaro pradžia nevykusi ir lieka tik pakeisti vietą. Juk mes - vilčių neprarandančios optimistės. Gerai, kad ir draugė mačiusi cirko pasirodymą sutinka su pokyčiais. Pajudame. Nuotaika su kiekvienu žingsniu gerėja. Vėl būsim nepakartojamos.
Pasiseka. Susipažįstame su lietuviais, pirmas įspūdis ir pokalbis nuteikia gerai, pasimiršta nemaloni vakaro pradžia. Pagalvoju, kad visai ir lietuviai turi neblogą humoro jausmą. Išgirdus tą pati juokelį antrą kartą jau tik mandagiai šypsomės, o kai ir toliau taip pat šmaikštaujama trečią ar ketvirtą kartą, darosi nebejuokinga, o net ir ašarų, lietų be svogūnų lupimo ir pjaustymo čempionato, galima surengti. Humoro viršūnė: apie lietuvius besidarbuojančius Anglijoje ar kitoje geriau leidžiančioje uždirbti šalyje, statybose tampant cemento maišus. Šmaikštauja, o patys anaiptol neprimena statybose besidarbuojančių.
Gal smegenys suskystėjo ar sušoko į betoną, gal žmonės daugiau nieko ir nematė tik statybas ir tą nelemtą cementą ir visai pamiršo, ką reiškia būti naktiniame klube ar didesnėje žmonių susibūrimo vietoje?
Bandome su drauge reabilituoti tautiečius, vis dėlto savas, pasiūlome pašokti. Vienas kompanionas pasako, kad nemoka, bet seka paskui ir, pasirodo, yra neblogas šokėjas, o kitas prisipažįsta esantis dviejų vaikų tėvas, rimtas vyras. Pagarba tokiam, bet...Aš ne prieš, kai žmogus žodžio nevynioja į vatą ir sako tiesą, bet čia labiau nuskambėjo teigiamas įvertinimas sau. Ruoškis, pupa, ne šiaip pienburnį sutikai, o tokį galiūną.
Koks gi tu „žavingas“, kai dediesi sau pliusą demonstruodamas, kad žmona po padu ir tu sau leidi naktiniam klube siausti iki ryto ir dar nusivesti kokią naivią išpustakę į viešbutį. Mums, priešingai, nuvysta paskutinis simpatijos daigas, tiksliau pasakius, sulenda atgal į žemę negrįžtamai, o mes nuo vakarėlių liūtų gelbėjamės šokių aikštelėje. Juk šokti tai nemoka.
Draugė šnabžda, kad nepakarojamieji sakalai suka ratus apie šokių aikštelę, bet žengti į sūkurį bijo, stebi ir primena berniukus iš „Naša Russia“. Visi, kas matę bent vieną seriją, gerai prisimena scenarijų, kai berniukai mėgina pasirodyti ir patyrę, ir išmanantys mergaičių psichologiją, bet vis nesiseka.
Išradingesnis apkaltina draugelį, kad leptelėjo ne tą, kaip buvo planuota. Juokinga, kai jaunimas vedinas hormonų, suklysta, bet kai iš pirmo žvilgsnio visai protingi solidūs jaunuoliai elgiasi kaip vaikėzai, tai jau perteklius pastebėjimų ir informacijos mūsų, moterų, smegenims, tokiu atveju, įsižiebia „game over“ (liet. žaidimas baigtas) ar dar geriau - „bėgam“.
Žinau tvirtai, kad sutikus patrauklų vyrioką jam „palikinėsiu“ paskaitinėti ne kokį populiarų žurnalą, o knygeles, rašančias psichologijos tema. Esą man patinka psichologija ir kokia kartais ji būna naudinga ir turinti prasmę bent jau pirmosiomis pažinties dienomis. Juk tai žavėjimo procesas, kuriam reikia pastangų ir gebėjimų. Gebėjimuose slepiasi ne agresyvumo proveržiai prieš užsienietį ar pasirodymais, kad „turiu raumeny“ ir galiu pakelti ne tik cemento maišą, o reikalui esant ir tave, brangioji, suspausti tvirtame vyriškame glėbyje ar panešioti ant rankų.
Brangieji, šaunuoliai tautiečiai nepykite, už tokį atvirą pasisakymą. Vakaras baigėsi labai vykusiai, nes su drauge pastebėjome ir mūsų gerus pažįstamus, kurie pasirodo esantys lietuviai, bet taktiški, inteligantiški, galantiški ir tikra atgaiva po tokių nuotykių. Finale - vis tiek lietuviai pasilieka su lietuviais, juk savi marškiniai arčiau kūno, kaip ir kaimynas mėlynakis šiaudų spalvos plaukų gražuolis. Kartais jis gali būti ir ne gražuolis, mums pakaktų ir nuoširdžios šypsenos.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!