Vieną iš tų palaimingų rytų pamačiau, kaip iš netoliese sustojusios mašinos išlipa ir miško takeliu nurisnoja žavingos figūros ilgaplaukė. Diena žadėjo žaismingą nuotykį. Persimovęs sportbačius pasileidau įkandin.
Pasivijau ją, tada tiesiog persimetėme keliomis nereikšmingomis frazėmis apie nubėgtus kilometrus ir bėgimo takus. Tik tiek. Bet nuo tos akimirkos aš jau kitaip laukiau bėgimo rytų. Tos moters akys buvo ežerų mėlynumo, lūpos rodėsi sutvertos bučiuoti, o klubų linkiai prašėsi būti liečiami.
Kai kitąsyk ten atvažiavau, jos mašina jau stovėjo aikštelėje. Bet žaviąją bėgikę išvydau tik išsimaudęs, jau sukdamas link miesto. Stabtelėjau ir pasiūliau kitąkart bėgti kartu. Jos atsakymas buvo tiesus: „Aš esu ištekėjusi.“
Dar bandžiau kalbėti apie tai, kad siūlau tik pabėgioti, bet mes abu supratome, jog tai nebuvo tiesa. Taigi dėl kitos treniruotės nieko nesutarėme, viską palikome atsitiktinumui. Bet tą vakarą socialiniame tinkle nuo jos gavau žinutę – nuoširdų ir atvirą eilėraštį apie pagundas bėgant.
Truputis susirašinėjimo ir... po kelių dienų mes jau bėgame kartu. Niekada nepamiršiu to šilto ir kvapais tiršto beprasidedančios vasaros lietaus, nuo ežerų kylančio rūko, kiaurai permirkusių jos bėgimo marškinėlių.
Bėgome dviese, laisvi ir pirmapradžiai lyg pirmykščiai žmonės, kuriems neegzistuoja civilizacijos primestos moralės normos. Sustabdžiau ją paimdamas į glėbį, nuo jos lūpų ir odos laižydamas tą dievišką prakaito ir lietaus kokteilį. Ji atsakė tuo pačiu, bet virpėdama stabdė mano rankas, slenkančias žemyn.
Miške ji man sugebėjo atsispirti, tačiau vos tik grįžęs namo gavau jos žinutę. Tos pačios dienos tvankią popietę jau mėgavomės vienas kitu mano namuose. Tai tęsiasi iki šiol – ir bėgimai kartu, ir slapti susitikimai pas mane.
Visi tie, kurie be nuodėmės, dabar gali užmėtyti mus akmenimis – juk ji ištekėjusi. Bet juk jokia santuoka juk negarantuoja ilgalaikės aistros, dažnai ilgainiui ji tampa tik juridine institucija. O mes gyvename čia ir dabar.
Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų – tik tai, kas be įsipareigojimų, yra tikra. Būdamas su ja jaučiuosi imantis iš šios akimirkos viską, neriantis į pačias žmogiškosios prigimties gelmes. Tos gilumos tokios gaivališkos, instinktyvios ir neįveikiamos dogmų.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse "Mano uždrausta meilė". Savo pasakojimą siųsti galite adresu pilieciai@delfi.lt, konkurso sąlygas rasite paspaudę štai čia.