Pažvelkime į šiuos kreditus paprasto vartotojo akimis. Už vartojamąjį kreditą banke jūs mokėsite apie 12-17 procentų metinių palūkanų nuo pasiskolintos sumos. Kredito unija jums pasiūlys 14-20 procentų, tuo tarpu „greitąjį“ kreditą jūs galite gauti ir su 40-70 proc. palūkanomis.
Pasirinkimas būtų paprasčiausias – imti pigiausią, jei nebūtų kitų aplinkybių. Bankas, laikydamasis atsakingo skolinimosi reikalavimų, jums skolins ne visą sumą, įvertins jūsų pajamas, turtą, ir greičiausiai atsisakys skolinti... Kredito unija greičiausiai paprašys laiduotojo (sąvoka, kelianti siaubą nuo tarpukario laikų, kai laiduotojai paleisdavo vėjais ūkius, dvarus beigi palivarkus, laidavę už neatsakingus asmenis), pasiūlys pakeltas palūkanas ir dar įvertins mokumą. Kitaip tariant, iš pirmų dviejų gausim šnipštą...
Tuo tarpu greitieji kreditai, gavę jūsų trumpąją žinutę, per daug nesivargins kažką vertinti, neprašys pateikti pažymų apie pajamas ir per daug nekreips dėmesio, kas jūs ir kuo jūs užsiimate, bei netrukus perves į jūsų sąskaitą, sakykime, 7000 litų...
Kaip dabar sakoma, pūfft... Ir jūs jau turite LCD televizorių, iPadą, iPhone‘ą arba, žiūrint žemiškiau, susimokate už pragyvenimą.
Viskas būtų puiku, bet kas po tuo slypi? O po ta magišką žvaigždute „*“ slypi tai , kad mėnesio įmoka gali būti apie 500 litų. Štai čia ir susiduriama su problema, jog mūsų kredito gavėjas neturi tokių pajamų, kad grąžintų tokią sumą (net dirbančiam asmeniui tokia suma būtų nemenka našta). O tuomet prasideda „įdomioji“ karuselė – raginimas susimokėti, paskola iš kito greituko, kad būtų padengta pirmoji, tolimesni raginimai, skolų išieškojimo agentūros laiškai, antstoliai, teismai, išieškojimas ir...neviltis, pasimetimas, emigracija ar dar baisesni variantai..
Šiuo metu Lietuvos bankas ėmėsi tikrai sveikintinos iniciatyvos - apriboti greitųjų kreditų apetitą ir sumažinti jų imamų palūkanų normą iki 50 proc. metinių. Tai, be abejo, sukėlė priešpriešą. Vargu, ar galima buvo tikėtis kitko. Buvo ištrauktas pagrindinis argumentas (bent jau aš kitų svarių negirdėjau), jog visi besiskolinantys bus priversti išeiti į šešėlį ir valstybė praras pajamas. Tikrai?
Paimkime ir atlikime reprezentatyvią apklausą, pakliuvusių į „užburtą“ paskolų ratą. Kiek iš jų būtų pasiskolinę „v ticharia, pas dėdę Kolią iš anos laiptinės“? Nykstama mažuma.. Tuo tarpu, kai kiekvieną dieną iš televizoriaus tau transliuoja, jog „pinigų yra“, norom nenorom kyla pagunda pasiskolinti.
Mūsų kartai (tie kurie dar „ragavo ruso“) galbūt nėra sunku suprasti, jog pasiskolinus reikia grąžinti, tačiau reikia turėti omenyje, jog yra ir jaunoji „dabartistų“ karta, kuri ne visada eina teisingu keliu. Aplinkinė vartojimo kultūra neskatina taupyti, gyventi pagal kišenę, dėl to turi būti tas racionalus balsas, kuris pasakytų, jog neatsakingas skolinimasis veda į pražūtį... Kuris pasakytų sau ir kitiems – ne beatodairiškam skolinimuisi.
Kaip visada atsiras komentatorių, kurie sakys, jog šitas tekstas užsakytas, jog viską perka skandinavų bankai, lietuvių bankai, ne lietuvių bankai ar dar kokios nors finansų institucijos. Tačiau realybė tokia, jog visi, susidūrę su neatsakingu skolinimusi (tiek iš skolintojų, tiek iš besiskolinančių pusės), manau, patvirtins, jog tai yra žliugi pelkė, iš kurios labai sunku ištrūkti. Dėl to norėčiau paraginti visus, jog pajutę norą skubėti skolintis, atkreiptumėte dėmesį į tokio veiksmo pasekmes.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!