Sistema beprotiškai stringa beveik kiekviename veiksme, kol galiausiai pralaukus mažiausiai pusvalandį, kai bus patvirtintas daktaro „pasirašymas“, jį vis tiek atmeta. Turbūt todėl daugelis gydytojų vis dar renkasi įprastą, popierinį receptą. Na ir tikiuosi, kad visi esate pamiršę frazę „nemokamas gydymas“, nes kai VUL Santaros klinikose už kraujo tyrimą sumoki 52 eurus, tai visiškai normalu. Bet dabar ne apie tai.
Bandome visais būdais gerinti sąlygas tiek gydytojams, tiek pacientams, todėl diegiame naujas sistemas, atnaujiname poliklinikas, tačiau eilėse vis dar laukiame apie mėnesį, o prie kabineto dar mažiausiai pusvalandį, kol galiausiai vis tiek lieki kaltas, nes mat tu vėluoji, nes kitu atveju, kai pas gydytoją sėdi kitas pacientas, turbūt turėtume veržte veržtis, kadangi jau mano talono laikas.
Praėjusiais metais maždaug tokiu metu buvau pirmą kartą siųsta pas pulmonologą VUL Santaros klinikose dėl galimos astmos. Tuomet gavus siuntimą ir užsiregistravus pas specialistą, reikėjo laukti daugiau nei mėnesį. Bet tuo nebereiktų stebėtis. Vizito dieną registratūroje buvo pasakyta, kad kortelė pas gydytoją, bet prieš tai reikia nueiti į kitą kabinetą, atlikti tyrimus. Jie sako – jie žino. Pralaukus apie 15 minučių prie kabineto nepatenkinta seselė pasipiktina mano atvykimu, nes juk aš dar nebuvau pas gydytoją. Taigi keliauju į kitą pastato galą pas gydytoją. Mane priėmęs jis pažymi datą ir pasako, kad dabar turiu eiti ir pasidaryti tyrimus. Taip, ten pat, kur ką tik buvau.
Taigi vėl žingsniuoju atgal ir čia mes jau tikrai negaištame laiko. Atėjus antrą sykį sulaukiau nemalonios replikos, kad vėluoju. Pasidarius tyrimus, grįžtu pas gydytoją, kuri tada jau pasiklausia kuo aš skundžiuosi, liepia pasidaryti naujus tyrimus ir užrašo naujam vizitui - po trijų savaičių. Po trijų savaičių, kai grįžau pas gydytoją, vėl sėdžiu eilėse, nes seselė kviečia pagal pavardę. Ir žinoma, mano talono laikas jau seniai praėjęs, bet aš vis dar laukiu.
Po kurio laiko, n-tąjį kartą išlenda seselė, nors jau matė mane, sveikinosi ir klausė kelintą valandą mano laikas ir kokiu aš klausimu, ji prieina prie manęs ir sako: „bet žinokite, šiandien negalime jums pateikti jūsų tyrimų atsakymų, nes jūsų gydytoja serga“. Ačiū, tikrai galėjote tai pasakyti prieš valandą, kai pirmą kartą mane pamatėte. Tuomet ji nuėjo atgal į kabinetą, aš laukiau dar 10-15 minučių, kol ji pagaliau sužiūrėjo, kada galėtų mane užrašyti. Ir tai buvo po dar poros savaičių.
Šiemet susidūriau su dar viena smagia sistemos dalimi. Vasaros pabaigoje pradėjau jausti tokį stiprų rankų riešų ir alkūnių skausmą, kad nebegalėjau dirbti. Būdavo dienų, kai vidury dienos atsistodavau iš savo darbo vietos ir išeidavau iš biuro. Nuėjus pas savo šeimos gydytoją, ji pasakė galimas diagnozes, tačiau užrašė pas plastikos chirurgą, kuris turėtų patvirtinti diagnozę, nes tai yra jo sritis. Žinoma, laukti reikėjo ilgiau nei mėnesį, bet kas skaičiuoja. Šį kartą pasitaikė tikrai malonus gydytojas, išklausęs ir apžiūrėjęs pasakė, kad reikės pasidaryti dar ir rentgeno nuotrauką ir užrašė mane kitam vizitui. Argi jūs tikitės rentgeno nuotrauką pasidaryti tą pačią dieną? Aš tikrai nebe. Kitas vizitas buvo numatytas po lygiai trijų savaičių. Pagaliau sulaukus vizito dienos, gaunu žinutę į savo mobilųjį telefoną, kad vizitas buvo atšauktas. Taigi, „bandykite dar kartą“! Žinoma pats gydytojas ar pati Karoliniškių poliklinika nepasivargino perkelti mano vizito. Šiuo metu jau yra praėję daugiau negu mėnesis, kai kiekvieną dieną tikrindama, ar yra laisvų vietų pas šį gydytoją, matau tik vieną sakinį: „laisvi vizitai: 0. Deklaravo apsilankymus iki 2018-12-19“. Taigi, aš sėkmingai ir toliau gyvenu su skausmu.
Na ir kad pakankamai liūdna nebūtų laukti, kol atsiras laisvų vietų pas plastikos chirurgą, mano šeimos gydytoja mane nusiuntė pas endokrinologą pasitikrinti skydliaukę. Iš vakaro gavusi žinutę į savo mobilųjį telefoną su priminimu apie rytojaus vizitą, susidėliojau savo darbus taip, kad galėčiau nuvykti į polikliniką. Deja, turėjau laukti 40 minučių, nes prieš tai turėjau apsilankymą pas kitą gydytoją. Bet tai jau ne poliklinikos kaltė. Bet kokiu atveju, su manimi pasisveikino seselė, paklausė kelintai valandai laukiu ir informavo, kad teks palaukti.
Tai aš žinojau, todėl ramiai sau sėdėjau ir laukiau. Kai atėjo mano vizito laikas, keista, čia viskas vyko punktualiai, paaiškėjo, kad be manęs yra dar viena moteris, kuri turi tokį patį laiką kaip ir aš. Užėjus į kabinetą seselė pareiškė, kad ji neturi mano kortelės, nors aš jos atspausdintame pacientų sąraše esu. Įėjus į sistemą ji pamatė, kad mano vizitas buvo atšauktas. Įdomu, kaip tai įvyko, jei aš to nedariau? Po bandymų išsiaiškinti, kas įvyko, aš galiausiai pasiteiravau ar jie mane priims ir atsakymas buvo labai trumpas ir aiškus: „mes negalime“.
Sako, kad laimingi žmonės laiko neskaičiuoja. Tačiau gyvename tokiais laikais, kai kiekviena minutė yra labai brangi. Ir puikiai suprantu, kad tobulumo nėra, tačiau reiktų suprasti ir tai, kad gyvename nebe akmens amžiuje ir žmonės dirba, ir planuoja savo brangų laiką, o ne gyvena miške ir visą dieną skina uogas. Ir juolab, mes tikrai nenorime laiko švaistyti ligoninėse ir poliklinikose, ypač tokiais atvejais kaip „jūsų vizitas atšauktas“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Atsidūrėte panašioje situacijoje? Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.