Tačiau, manau, ne viskas taip paprasta. Pabandykime panagrinėti, kas iš tiesų sudaro pilną gaminio kainą. Tad į šią problemą siūlau visiems pažvelgti plačiau.
Virti cepelinus be atlyginimo, nešioti juos ištisas dienas ir aptarnauti pietauti užsukusius klientus, taip pat visas dienas neimti už tai jokio atlyginimo ilgai nesutiktumėte. Pagaliau tai draudžia įstatymas ir būtų laikoma neoficialiu darbu. Juk nuskusti kilogramą ar du kilogramus bulvių rankiniu būdu dešimčiai porcijų jūs galite vieną kartą, du, gal savaitę. Tačiau skusti bulves 300 porcijų ir taip kasdien, jau visai kas kita. Nesigilindamas į smulkmenas sutinku, kad žaliavos vienai porcijai arba dviems cepelinams pagaminti kanuoja tik 0,76 Eur. Na, o dabar prieikime prie išlaidų žaliavoms ir kitkam, kurių nėra gaminant 10 porcijų cepelinų, tačiau jos atsiranda gaminant 50, 100 ar 300 porcijų. Iš pirmo žvilgsnio jos tarsi nematomos, tačiau niekur nedingsta.
Viduryje lauko ant bulvių maišo tų cepelinų pirkėjams nepaduosite. Tam reikalingos patalpos, reikalinga tų patalpų priežiūra, remontai, atnaujinimai ir t. t. Panagrinėkime Lietuvos miesto, nebūtinai Vilniaus, vidutinės kavinukės ar panašios valgyklos patalpų kainą. Vidutiniškai ji yra, žinoma, tik ne kaimo vietovėse, apie 300 000 eurų. Virtuvės įranga – 20 000 eurų, o kavinės interjero įrengimas dar 20 000 eurų.
Jūs nusprendėte tokiose patalpose įsirengti kavinę ir joje organizuoti viešąjį maitinimą, t.y. virti cepelinus. Kad nustatytumėte cepelinų porcijos kainą, pirmiausia reikėtų apskaičiuoti ne tik parduodamo produkto žaliavų kainą, tačiau ir visas kitas su tuo susijusias išlaidas. Kaip jau minėjau, pastato nusidėvėjimas nustatomas 25 - eriems metams. Todėl 300 000 daliname 25 -eriems metams ir gauname 12 000 – tiek jums kainuos pastato nusidėvėjimas, remontai metams. Ši skaičių padalinkime iš 12 mėnesių, gausime, jog pastato nuoma ar pastato nusidėvėjimo atskaitymai mėnesiui kainuoja 1000 eurų. Vienai dienai tie nusidėvėjimai kainuoja 1000 eurų ir padaliname 21 darbo dienai – 47,6 Eur. Tarkime, jog tiek kainuoja patalpos kavinei vienai dienai.
Kavinės interjeras ir kavinės virtuvės įranga dar po 20 000 eurų. 20 x 2 = 40 000 eurų. Jų nusidėvėjimas paprastai skaičiuojamas 5 - eriems metams. Vadinasi, 40 000 eurų 5 metų: 12 mėnesių, 21 diena lygu 31,75 Eur vienai darbo dienai. Pridėję paties pastato išlaidas, gauname: 31,75 +47,6=79,38 Euro. Ir svarbiausia, jog šios išlaidos yra pastovios ar kavinė parduoda vieną porciją cepelinų ar 300 porcijų. Be to, dar reikėtų paskaičiuoti ir kavinės išlaidas susijusias su darbo užmokesčiu. Tai atlyginimas darbuotojams. Beveik 40 procentų „Sodrai“ . Gyventojų pajamų mokesčiai atskaičius neapmokestinamąjį minimumą – 15 procentų. Čia pravartu žinoti, jog neapmokestinamasis minimumas tai toli gražu nėra mokamas minimumas. Jis žymiai mažesnis. Todėl galima teigti, jog šiuo metu darbdaviui nuo išmokamo darbuotojui darbo užmokesčio reikia pridėti dar 50 procentų mokesčiams.
Sakykime, kad kavinėje dirba 4 žmonės. Vidutinis jų atlyginimas tūkstantis eurų. Iš viso – 4000 eurų. Su mokesčiais – 6000 eurų per mėnesį. Vienai dienai 6000:21 d. d. lygu 285,71 Euro. Su patalpų nuoma, su interjeru ir įranga 79,38 + 285,71 lygu 365,09 eurai vienai dienai. O dabar padalinkime šias išlaidas 50 - čiai porcijų, kurias ketinate parduoti savo klientams. Gausime, kad kiekvienai porcijai be žaliavų prisideda dar 7,3 Eur. Jeigu minėtas išlaidas padalintume 100 porcijų, tada nuolatinės išlaidos kiekvienai porcijai – 3,65 Eur. 200 porcijų – 1,83 Eur. 300 – porcijų teks po 1,22 Eur.
O kur dar pelnas, be kurio nedirba joks verslas. Tegul jis būna mažas, kad ir 0,2 Eur, tačiau jis turi būti. O štai iš jūsų 11 eurų, paliktų už dvi cepelinų porcijas, 21 proc. PVM arba 2,3 Eur pasiėmė valstybė. Be tų 2,2 Eur, kuriuos palikote suvalgę keturis cepelinus, ji pasiėmė 15 procentų gyventojų pajamų mokesčių nuo virėjos, sargo, direktoriaus darbo užmokesčio. Dar 800 Eur metams už leidimą krovininiams automobiliams važinėti Lietuvos keliais. Tad dar reikėtų pridėti mokesčius ir išlaidas už transportą, kur didžioji dalis yra mokestis už kurą, kurio vertėje virš 80 procentų vėl mokesčiai.
O mokesčiai nuo apyvartos už oro taršą, už vandenį. Taip, mokesčiai, mokesčiai ir vėl mokesčiai. O kur dar tokie reiškiniai kaip reketas? Kur reketininkai ima 10 procentų nuo pardavimų? Tačiau net ir atmetus reketininkus, darytina išvada, jog kuo didesnė apyvarta, tuo mažesnės nuolatinės išlaidos už pagrindines priemones, išlaidos susijusios su darbo užmokesčiu ir pačiam užmokesčiui už darbą. Paradoksalu, tačiau valstybei labai paranku aukštos kainos. Kuo daugiau kyla kainos, tuo didesnę dalį gauna valstybė. Na, kad ir turto mokestis už pagrindines priemones. Kuo aukštesnė pastato kaina, tuo daugiau nubyra valstybei. Ne paslaptis, jog daugybė įmonių moka įvairiems veikėjams už vadinamą „stogą“.
Dar visai neseniai mokesčių inspekcijos eilinei inspektoriai neturėdavo teisės nei peržengti vadinamųjų didžiųjų įmonių slenksčio. Turintieji „stogus“ paprastai nemoka daugumos iš išvardintų mokesčių ir dirba nelegaliai arba pusiau nelegaliai. O už gautus pelnus ir viršpelnius perka nekilnojamąjį turtą, prabangiausius automobilius, jūrines jachtas ir vadina save aukštuomene.
Kavinės, barai, dažniausiai įsikūrę nuomotose patalpose, už jų nuomą moka milžiniškus pinigus, kuria ir bando kurti verslus, tačiau, kaip bebūtų gaila, labai dažnai bankrutuoja. Visa problemos esmė ir yra ta, jog Lietuvoje nėra konkurencijos, o konkurencijai atsirasti būtina gerinti verslo sąlygas. Ir tik tada, kai šalia vienos kavinės ar kitos parduotuvėlės, maisto parduotuvės atsiras dar trys, vietoje vieno pieno perdirbėjo, atsiras dar trys ir keturi, vietoje vieno duonos kepėjo atsiras dar trys keturi, tik tada atsiras tikroji konkurencija už pirkėją ir tik tada kainos ims žemėti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Sutinki ar nori paprieštarauti? Išsakyk savo nuomonę rašydamas el. p. pilieciai@delfi.lt.