Bet šiandien aš stoviu prieš veidrodį ir matuojuosi savo suknelę, kuri yra 32 dydžio! Pagaliau 32! O kažkada atrodė, kad prasidėjęs košmaras niekada nesibaigs.
Kažkas pasakė „repliką“ dažniausiai mergina „sureaguoja“ dėl išvaizdos ir pradeda lieknėti. Panašiai ir man atsitiko aštuntoje klasėje. Tada mokykloje priėjusi klasės draugė paklausė, kiek aš sveriu. Aš svėriau 47 kilogramus. Nesijaučiau stora, mokėjau bendrauti, mėgau skaityti, bet bendraklasė rėžė „o aš 38 kg. Tai tu esi stora“. O gal ir stora... Vis daugiau ėmiau apie tai mąstyti ir ši mintis mane lyg apsėdo...
Paklausiau paties geriausio draugo, ar aš stora? „Tu esi normali“. Man to užteko. Užteko, kad pradėčiau imtis veiksmų, nes aš labiau padirbėti... Ir ko tik aš nedariau. Nuėjau į vaistinę ir nusipirkau liekninančių arbatų, bet reikėjo greitesnio efekto. Tada atsisakiau kai kurių maisto produktų. Iš pradžių sviesto, grietinės ir panašių riebių, o tada atėjo duonos eilė, keptų bulvių ir mėsos. Ėmiau mažinti ir porcijas. Aš taip norėdavau valgyti, bet visada palikdavau lėkštėje maisto. Tada pasisvėriau... 42 kg! Aš sau atrodžiau graži, tokį gyvenimo būdą pradėjau ir nebenorėjau jo paleisti... „Tu atrodai išsekusi“, dabar dažnai tenka girdėti tokias kalbas. „Kokia tu plonytė“... Aš pasiteisinu, kad viskas dėl streso ir dalinai džiaugiuosi girdėdama tokius „komplimentus“.
Dabar mano gyvenimo būdas kiek pakitęs, valgau beveik viską, bet aš niekada gyvenime nenorėčiau išgirsti žodžio „stora“. Tai nėra anoreksija, bet tai kaip „koduotė“... Ir šiandien, kai telpu į 32 dydį, aš netampu protingesne, bet aš nesu prastesnė, nesu prastesnė už savo kažkada buvusią klasės draugę. Vis dėlto niekam nelinkiu to patirti...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.