Gavęs išmaldos voko pavidalu skubu ten, kur maksimaliai kažkas apie viską pagalvoja. Juk penktadienis, o jis mūsų šeimoje - mėsos diena. Tiksliau vištienos. Prisiskaitęs psichologų patarimų, kad negalima alkanam eiti į parduotuvę, išgėriau gerą puslitrį vandens. Kol kas sotu. Skubu, kad alkis vėl negrįžtu.
Aš jau čia. Stveriu vežimą ir lekiu. Lekiu nulenkęs galvą, kad nematyčiau nieko, kas galį išmušti iš vėžių. O išmušti gali viskas, nes kai nieko neturi, tai ir nori visko. Juk tada buvo kitaip, atvirkščiai. Taškaisi į kairę, į dešinę, o galva - aukštai, aukštai.
Paskendęs mieluose atsiminimuose, pasiekiau tikslo vietą. Mėsos skyrius. Pakeliu akis. Nežinau, kas man šovė galvon, kad prisiminiau šūkį „pirk prekę lietuvišką“. Gerai, perkam. Paėmęs „sostinės“ viščiuką kaire ranka, o dešine - stvėręs lenkišką gaiduką - pradėjau lyginti. Nėra ką ten lyginti, kainų skirtumas lėmė, kad laimėjo dešinioji ranka. Toks mielas, perbalęs iki mėlynumo daiktas, pavadintas viščiuku.
Pagaliau po visų kruopadienių galėsiu suleisti dar likusius dantis į šitą gėrį. Nurijus seiles, apsisuku ir - prie kasų. Pakeliui dar pusryčiama paėmiau porą šprotų dėžučių. Jos - apatinėje lentynoje, kaip ir visi produktai, skirti varguoliams. Tai parduotuvėje kartu ir pasportuoju lankstydamasis. Viskas tik geryn, juk penktadienis.
Namai. Užstatyti bankui, bet namai. Kepančios vištienos kvapas. Gera. Viščiukas jau ant stalo. Pradedu pjaustyti su tokia palaima, kad net verkti norisi. Šią palaimos minutėlę nutraukia dukrytės balsas. „Tėveli, aš nenoriu mėsytės, aš noriu tik kauliuko“. Visiškai susigraudinau. Kokia didi lietuvaitė auga. Tikra patriotė. Su ašaromis akyse ir pilnas nevilties pavakarieniavau.
Paskaitęs dukrytei prieš miegą J. Marcinkevičiaus „Grybų karą“, priguliau. Juk rytoj aš pats vėl kilsiu ir eisiu į savo grybų karą dėl išmaldos voko pavidalu. Ir gal dar kažkada sugrįš tie laikai, kai vaikščiojome pakelta galva. Tikiuos.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!