Kai jau visai mane surietė į ragą mano meilė tėvynei, tolumoje pasirodė šviesa. Silpna, kaip vėlinių žvakutė, bet užtat šviesa. Guliu ir matau, kad guliu. Toks visas gražus, pasitempęs, pasitikintis savimi ir nedirbantis. Nedirbantis todėl, kad nenoriu. Nenoriu ir tiek. Kam dirbti, jei ir taip visi tau ką nors duoda? Vienas duonos, antras sviesto, trečias dešros, o ketvirtas paukščių pieno. Ir net „ačiū“ sakyti nereikia. Vienu žodžiu, guliu ir gyvenu.
Kai jau pasidariau visai „naglas“ kaip grikių kaina, pas mane atropojo tie keturi ir pradėjo vapėti kažkokias nesąmones. Kažką apie kažkokias sąjungas, kažką apie kažkokias skolas, paskolas, kažką apie kažkokį atsakingumą. Ką jie čia vapa? Ko jie čia atėjo?
Jei atnešėt duonos, sviesto ir migdolų, tai palikit ir bėkit velniop iš čia. Ko jie nori? Tai pirmas ir pradėjo man priminti. Pasirodo, aš jau seniai gyvenu ne pagal savo galimybes. Kokias dar galimybes? Ką, aš negaliu į Tailandą nulėkt? Antras apie kažkokį taupymą leptelėjo. Kokį taupymą? Ką, aš negaliu „ ikros“ nusipirkt? Juk vaikai alksta.
Trečias ūbtelėjo apie kažkokį skolų atidavimą. Va čia tai nieko nesupratau. Kokios dar skolos? Patys duodat, patys atimat? Kas čia dabar per aksiomos? Putojausi tol, kol mano paskolos ir skolos dingo. Dingo kaip į balą. Ką ten balą, į okeaną. Va čia tai derybininkas. Va čia tai talentas. Net sumuštinių skaičių tą patį paliko. Jau galėčiau ir vietiniams ūkininkams iš „eurosajūzo“ didesnes kvotas išmušti. Vienu žodžiu, rojus. Ir visą šitą džiaugsmą ir palaimą nutraukė žadintuvas.
Tas baisus egoistas žadintuvas. Ačiū tau, tiksintis beprotį. „Ačiū“, kad gražinai į realybę su tomis pačiomis skolomis, tomis pačiomis dvigubomis palūkanomis ir vekselių armija. Viso labo rūškanas rytas ir vėl į karą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!