Tikrai esu daug istorijų girdėjęs ir palyginimų, mitų, legendų ir pasakų, bet geriau vieną kartą pamatyti pačiam nei 100 kartų išgirsti, ar ne?
Į ligoninę pilvo operacijai buvau nukreiptas vos tik apsilankęs pas savo šeimos gydytoją – taip kad nėra ten jokių baisių eilių. Gydytojas juokėsi, sakė man darys Cezario pjūvį kaip moterims daro, todėl pagalvojau, kad teks pajausti, patirti ta patį jausmą kaip po gimdymo.
Žinote, tikrai man pačiam buvo smalsu turėti tokią pačią patirtį, nes tikrai esu daug kartų girdėjęs iš moterų, kad po Cezario jos prisiekia daugiau niekada nebegimdyti, nes tokios kančios, toks skausmas, negali po to pakelti net kavos puodelio!
Man leido pasirinkti iš keturių artimiausių ligoninių, nesvarbu privačią ar valstybinę, apmoka vis tiek valstybė. Jiems svarbu, kad nesirgtum, nes operacija kainuoja visur, sveikatos sąskaita Anglijoje niekas nenori taupyti.
As išsirinkau mažą, privačią ligoninę, turinčią tik 24 palatas, įsikūrusią gražiame parke.
Operaciją paskyrė po 10 dienų, vos apsilankius pas gydytoją, manau, greitai, ar ne?
Ligonine paprašė, kad nesijaudinčiau dėl nieko, jie turi chalatus
ir visko, ko tik reikia – internetas, TV, telefonas po ranka, dvi seselės vienam pacientui – juk neblogai?
Kai įėjau į ligoninę, pasitiko personalas, mandagiai šypsojosi, pasisiūlė panešti mano krepšį.
Tas žmogus neša mano krepšį į palatą ir klausia: „kas ten tokio yra, kad jis toks sunkus?“
Suprantate, aš gyvenu vienas ir man sakė, kad po operacijos negalėsiu vaikščioti ir vairuoti mašinos 5-7 dienas, todėl aš, eidamas į ligoninę, nusipirkau pieno, kad užtektų kuriam laikui... Kas gi ten bus daugiau? Ubago terba, kaip sakoma Lietuvoje... Vargų ir bėdų pilnas krepšys, todėl ir sunkus, ar ne?
Tas žmogus eina, nešą tą pieną, o man nei ką sakyti, kas ten...
Kaip bebūtų, atėjo seselė, pamatavo spaudimą, nebuvo labai patenkinta, nes rodė 180/110. Ji tik paklausė – ar tu jaudiniesi? Kaip nesijaudinsi, kai šalia graži moteris, aišku, jaudinausi! Paprašė manęs, kad užsimaučiau tokias žalias pėdkelnes, ar kaip jos vadinasi. Vienu žodžiu, pasijaučiau kaip tikra moteris... Po to mane aplankė virėjas, toks su baltais rūbais ir virėjo kepure, atnešė meniu ir paprašė išsirinkti maistą t. y., kokio norėsiu po operacijos!
Pasirodo, pas juos yra virtuvė ir 24 pacientams gamina maistą atskirai, kokio jie pageidauja.
Man kaip buvo gėda, jūs neįsivaizduojate! Nei ką man sakyti, kad aš pieno ir limonado krepšyje turiu...
Išsirinkau iš meniu tik pomidorų sriubos, sumuštinių ir kavos po operacijos.
Atėjo po to chirurgas pasisveikinti, pasidomėjo iš kur aš, kadangi vis tiek suprato, jog nesu vietinis, o užsienietis. Atsakiau, kad iš Lietuvos... Po to apsilankė anesteziologas, papasakojo, ką ir kaip darys. Ir paprašė luktelti, kol jie pasiruoš... Po to atėjo seselė, palydėjo į „teatrą“. Ten gražu, kompiuteriai, monitoriai, 5 žmonių chirurginė komanda plius 2 anesteziologai – labai jauku. Labai jaudinausi, nes tai buvo pirmas kartas, kada aš gimdžiau – t. y. turėjau operaciją.
Nieko, uždėjo kaukę su dujomis ir užmigau.
Atsibudau jau palatoje po „gimdymo“ – juokauju, po operacijos kaip gimdymo.
Atnešė man valgyti, suvalgiau sriubą, galvojau, kad sumuštinių ir nebeatneš, todėl išgėriau kavą irgi... Ten, pasirodo, nereikia skubėti valgyti, niekas nepavogė tu sumuštinių, atnešė tuos juos vėliau – gyveni ir mokaisi, ar ne?
Maistas labai skanus, tiršta sriuba su pipiruų skoniu, sviestas, duona labai minkšta, sunku buvo net prapjauti – ačiū Dievui, nereikėjo chirurgo prašyti, kad ją suraikytų.
Valgau aš tą sriubą, žiūriu į baltą porcelianą, sidabro spalvos įrankius ir galvoju – nėra toks jau blogas tas „gimdymas“, beveik kaip Kalėdos pas mamą Lietuvoje...
As užmigau 4 valandą, o po operacijos prabudau 6, kiek laiko mane operavo, sunku pasakyti, bet 7 valandą jau buvau pavalgęs, o 8 – išleido namo, turiu omeny, tą pačią dieną!
Ten, Anglijoje, niekas nelaiko, patikrino viską, tik turėjau pasirašyti, kad yra koks nors atsakingas žmogus, kuris mane prižiūrės 24 val. po narkozės, tai pasirašiau – ir namo!
Pamenu, sėdėjau prie ligoninės durų ir laukiau kaimyno, kuris mane paims su mašina, juk dviviečiu dviračiu neleido minti namo per Anglijos kalvas. Sėdžiu, laukiu, žiūriu į savo „kūdikėlį“ – tą patį krepšį su pienu jame, tie patys vargai ir bėdos!
Toks juokas suėmė – kas sakė, kad vyrai pieno neturi ir negali „gimdyti“?
Gydytojai neleido nieko sunkaus kelti, teko tempti krepšį per asfaltą iki mašinos – kitą kartą atliksiu shoppingą prieš „gimdymą“ .
Sėdžiu ir galvoju, jei man reikėtų, mielos moterys, gimdyti vaikus, tai aš jų dešimt pagimdyčiau ir tikrai nereikėtų man jokių dekretinių atostogų!
Grįžau namo, vaikštau po operacijos po kambarį ir tikrai pakeliu kavos puodelį!
Padariau išvadą, kad „gimdymo operacija“ – nuostabi! Nuostabūs gydytojai, švari ligoninė, įdėjo man į krepšį paracetamolio ir kitų vaistų, davė numerį, kuriuo galiu paskambinti, jei bus bėdų ir gyvenimas tęsiasi...
As palinkėčiau ir tikrai rekomenduočiau kiekvienai moteriai gimdyti ir nustoti „griežti smuiku“ tą melodiją, „kaip aš gimdžiau, kaip aš prisikankinau, daugiau vyras iš manęs „nebegaus“, kokios ligonines tokios ir anokios“.
Ne ligoninėje yra bėdos ir vargai, o ją palikus, tiesa?
Ir ne vaikai ar vyras yra akmuo po kaklu, o mūsų nuodėmės, ydos, blogi įpročiai ir negražūs elgesys, neigiamos emocijos mus slegia ir sunkina gyvenimą – ar tai ne tiesa?