Kaip matau, mūsų visuomenė jau tikrai subrendo ir ji tikrai neklysta ir žino, kas teisinga, o kas ne auklėjant vaikus. Tikrai nereikia tokių tarnybų, kurios skirtos dėl smurto artimoje aplinkoje. Vaikai – tai yra tėvų nuosavybė ir jie su vaikais gali elgtis taip kaip ir su vergais, mušti, prievartauti, seksualiai išnaudoti, ir gal net užmušti.
Mielieji, gal atleiskime ir tiems visiems, kalintiems kalėjimuose už vaikus nužudytus, nes jie nenorėjo jų nužudyti, tiesiog pervertino savo jėgas auklėjant vaikus. Gyvenkime kaip viduramžiais, tada vaikų mirtingumas buvo aukštas ne vien dėl to, kad sirgo, bet ir dėl to, kad auklėjo. Taip ir dabar, visi mes nenorime, kad vaikai turėtų teises, nes ant ko, kai bloga nuotaika arba darbe nervai pakriko, išsiliesi. Tik ant vaikų, tuo pačiu, kai juos muši, pajunti didelę euforiją, malonumą. Ar ne taip? O be to, juk tai ypatinga tradicija tėvams auklėti fizinėmis bausmėmis vaikus. Tiesa, nepamirškite, kad jei tėvai turi tokią tradiciją, vaikai irgi galėti turėti vieną tradiciją, apie kurią parašysiu.
Bet aš, kaip supratote, tai parašiau sarkastiškai. Aš esu prieš bet kokį fizinį smurtą šeimoje. Ir man pikta, kad Lietuvoje beveik visoms institucijoms visuomenė dažnai neleidžia atlikti savo pareigų. Net ugniagesiais bus skundžiamąsi, jog jie atvyko gesinti kaimyno tvartus ar sodybą. Ką Jūs sakysite, rašysite, komentuosite, kai bus artimoje aplinkoje nužudytas arba bent jau leisgyvis žmogus atvežtas į ligoninę? Vėl sakysite, kaip blogai dirba VVTAĮT (Valstybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba – DELFI) ir kitos institucijos. Bet, jei jau tokie esate visi mokyti, tai pasakykite, kaip tada turi dirbti ši institucija? Kaip? O gal toje sadistų pilnoje Lietuvoje net nereikia tokios institucijos, juk mano vaikas – ką noriu, tą ir darau, net ir nužudau?! Dabar visur liejasi emocijos, visi yra įbauginti pseudožurnalistų gąsdinimais apie pedofilus, apie Norvegijoje laukiančias įsivaikinti šeimas svetimšalių vaikus.
Atrodo, kad visa Lietuva puikiai pažįsta tą šeimą. Tie tėvai dabar drąsiai gali kandidatuoti į prezidentus, nes visuomenė juos palaikys, visuomenė, kuri nori mušti, elgtis su vaikais kaip su bokso kriauše, juos išrinks. Bet ir reikia pagalvoti, jei viešoje vietoje pakėlė ranką prieš vaikus, tai kas tada dedasi pačioje šeimoje, už uždarų namo ar buto durų. Užtenka tik prieš TV kameras paverkšlenti, tuoj visi sadistai juos užjaus, nes tie, kurie vaikų nemuša, tokių mušimų netoleruos ir tokių tėvų neužtars.
Dabar kalbama apie vaikų pareigas. Be to, manau, kad dauguma yra buvę bausti fizinėmis bausmėmis savo tėvų. O dabar pagalvokite gerai, kurie gyvenate atskirai nuo tėvų, kaip dažnai ir ar iš vis juos lankote? Žinau daugybę atvejų, kai seni žmonės, turintys vaikų, yra vieniši, vaikų neprižiūrimi, o juk jie vaikus taip pat tradiciškai auklėjo. Pasakysiu atvirai, tie, kurie taip darote ir nelankote savo tėvų to patys nepajausdami, taip elgiatės iš keršto, kad jūs vaikystėje buvote mušami, kad buvo sunki vaikystė, kad tėvai, neturėdami ant ko išlieti susikaupusio pykčio, išliejo ant jūsų. Prisiminkite, kai būsite irgi jau seni, vieniši, pamiršti vaikų, ar tie vaikai jums nekeršija, kad buvo mušami.
O dabar kiek senų žmonių yra paliktų vienų net pačių vaikų išmesti ar atiduoti į senelių namus. O juk ir tie vaikai buvo auklėjami tradiciškai. Puikiai pamenu, kaip mano tėvas nelankydavo mamos, mano senelės. Kartą aplankęs savo mamą, ji jam ir sako, kodėl mano tėvas ją pamiršo, kodėl nemyli, juk ji tokia gera buvo visiems vaikams, visus mylėjo ir taip toliau. Kai išėjome važiuoti namo, tėvas man pasakė, „taaaip, tokia ir buvo jos meilė su diržu, su pagaliu, su bet kuo, kas papuola po ranka, pamatau jos rankas, tai prisimenu ne kaip ji mane glostė, o kaip mušė“. Patikėkite, tuo pačiu ir aš norėjau pasakyti savo tėvui, kad ir aš taip elgsiuosi kaip jis dabar su savo mama, nes ir jis mane „mylėjo“ tradiciškai.
Kokia gali būti vaikų meilė tėvams, kai prisimeni tuos laikus, kai buvai mušamas, kai buvai skriaudžiamas, ir apie kokias pareigas galima sakyti vaikams, kurie Jūsų nemyli, bet nekenčia už tą skausmą, patirtą mušant, psichologiškai traumuojant. Ir man tikrai nekyla noras Lietuvą laikyti Šiaurės Europos dalimi, net iki ten mums dar labai toli toli toli, tiek mentalitetu, tiek išprusimu, tiek auklėjimu. Lietuva verta, deja, laikyti rytų Europos dalimi.
Apibendrindama priminsiu irgi vieną seną tradiciją – kaip vaikai išveža senus tėvus į mišką. Jei mušti vaiką yra tradicija, tegul ir ši tradicija vėl atsiranda.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!