Kaip ir visada, bėda yra ne bėda, kai ji tavęs nepaliečia. Savo aplinkoje jaučiuosi kaip ateivis, nes nežaidžiu kvailų žaidimėlių socialiniuose tinklapiuose. Būna, pasikviečia draugai į svečius, o man atėjus sėda prie savo nešiojamų kompiuterių ir spaudinėja.
Žinoma, mes kalbamės, tačiau pasigendu elementaraus akių kontakto. Grįžus namo randu net ir mama, šaudančią kažkokius burbuliukus, tad susitinkame tik prie vakarienės stalo. Ji tokią savo veiklą vadina poilsiu. Aš esu įsitikinusi, kad ilsėtis yra ir kitokių būdų. Net pasitaiko, kad ruošiant namų darbus ji iš kito kambario šaukia ir prašo atsiųst gyvybę žaidimui, kurio net nežinau, klausia kodėl čia kažkas neveikia arba stringa. Taip ir vaikštinėju per dieną tarp kompiuterių.
Ir negalvokite, kad aš tyliu – aš ne iš tų. Burbu, bet tai kas? Sako „Tuoj baigsiu“, o po kelių minučių matai, kad žaidžia iš naujo. Bandžiau suprasti, kas ten tokio įdomaus ir paprašiau mane pamokyti. Pažaidžiau ir neberūpi. Nesupratau, kodėl tokie žaidimėliai tarsi atima iš manęs mylimus žmones. Tiesiog norėčiau pasakyti, mieli žmonės, tie žaidimai gyvenime neįneš visiškai nieko, mirgantis ekranas su užrašu „You are winner“ neatneš į banko sąskaitą solidžios sumos, o sušaudyti burbuliukai nesuteiks jokios pilnatvės.
Nejaugi norite atsiminti savo gyvenimo laikotarpius pagal žaistus žaidimėlius ir kad Jūsų pasiekimai būtų tik virtualių rungtynių laimėjimai? Susiraskite naują hobį, kuris padės save realizuoti ir įdomiai bei efektyviai praleisti laiką, draugus gimtadienio dieną nustebinkite netikėtu apsilankymu, o ne užrašu ant „Facebook“ sienos. Nepamirškite bendrauti ir kad tie žaidimai gali daugiau atimti negu duoti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!