Mano vyras – ekstravertas. Bendrauja daug, atvirai, juokauja. Nevengia šnekėdamasis paliesti kito žmogaus. Viskas būtų gerai, bet tas ypač pasireiškia su moterimis. Nėra buvę, kad nueitume į parduotuvę ir jis nepakibintų kasininkės. Per kiekvieną Moters dieną neša į darbą glėbius gėlių ir sako, su visom sveikindamas pasibučiuoja. Jeigu esame kokioje šventėje, visas šokdina. Pasisveikindamas ir atsisveikindamas su moterimis bučiuojasi į skruostus.
Jis juokauja su jomis, geria kavą, flirtuoja, kalbėdamasis paliečia tai petį, tai ką, yra toks „degantis“ kontaktas. Puikiai prisimenu, kaip jaučiausi su juo bendraudama iš pat pradžių – nuo žmogaus sklido toks karštis, kad iš karto uždegė aistrai. Todėl esu tikra, kad bent jau kai kurios jo bendradarbės ar mūsų bendros pažįstamos irgi taip su juo jaučiasi. Nes pasirodo, toks bendravimas nebuvo tik išskirtinai su manimi.
Taip, jis su manim gyvena, keliauja, miega ir visa kita. Bet su kitomis parodo tą švytintį save, geria kavą, flirtuoja ir tuo mėgaujasi.
Man tai blogiau už išdavystę. Nes jeigu santykiai geri ir vyras paprastai tau 100 proc. atsidavęs, tik vienąkart, pavyzdžiui, girtam, netyčia kažkas nutinka ir išduoda, ir gailisi... Tada galima atleisti, susitaikyti. Paskauda, bet gyveni toliau. O čia – nieko blogo, už ką galėtum kelti dramas, bet tai nuolat vyksta, skauda kiekvieną dieną ir žinau, kad tas nesikeis...
Kad man nuo to nemalonu, jis žino. Kalbėtąsi ne kartą. Bet visada atsakymai tokie patys: kad perdedu, kad tokia jo natūra, kad jis ekstravertas, kad čia tik flirtas, juokai ir panašiai, kad niekad neišduotų. Bet aš manau, kad jeigu pakankamai jam rūpėčiau, tai pakeistų ir tą „natūrą“, juk ką prarastų neflirtuodamas?
Kaip man elgtis? Ar kažkaip dirbt su savimi, kad paleisčiau tą savininkiškumą? Nesisavinti vyro, tegu kitos pavydi, kad flirtuoja su jom, bet vedęs tai mane? Ir kažkaip išmokt nebeimt į galvą? Ar visgi ir jums tokia situacija būtų nemaloni ir man reiktų kažkaip „pamokyti“ vyrą, kad tai liautųsi?