Taigi, žinojau, pasiruošiau, bet išaušo šeštadienis – diena, nuo kurios vėl uždarose patalpose reikia kaukės – ir kaip reikiant susimoviau.
Rytas pasitaikė darganotas, lijo, bet popiet pragiedrėjo, tai galėjau leistis į planuotą kelionę dviračiu po rajoną. Viskas prasidėjo gan šauniai. Neblogai sukosi pedalai, lietaus nebuvo, oras pats tas, bet tada 0,7 litro buteliuke vanduo pradėjo eiti į pabaigą. Ir nuotaika bjuro, ir tie pedalai jau nebe taip sukosi. Reikėjo kažką daryti.
Normalus žmogus stotų bet kurioje rajono parduotuvėj ir nusipirktų to vandens. Bet normalus žmogus turbūt bus pagalvojęs ir apie tai, kad į parduotuvę be kaukės nelabai pateksi. Žodžiu, apie visokias rajonines aibes ir maksimas nelabai minties turėjau. Išvarys su apsauga kaip kokį marginalą ir internetinės tiesos skleidėją. Gal iškvies policiją, o pirmą dieną į tokias suvestines papulti nesinori.
Kol mislijau, kaip čia suktis, privažiavau kažkokį labai mažą kaimą su parduotuve, kurioje, naiviai tikėjausi, kad taisyklės nebus tokios griežtos. Nors man jau tos taisyklės kažkaip kitoj vietoj buvo, nes organizmas šaukte šaukė apie dehidrataciją. Pagalvojau, kad gal ne taip ir beviltiška viskas – užsimečiau marškinėlius ant veido ir pėdinu į krautuvę. Deja, jos valdytoja turėjo kitokių planų ir užklaususi apie kaukę, kurios akivaizdžiai neturėjau, paprašė išeiti. Pyktelėjęs ne kiek ant parduotuvės, o ant savęs taip ir padariau.
Iš to zlasčio trumpoje atkarpėlėje pedalus vėl prasukau greičiau, bet neilgam – reikėjo sprendimo, kurio ieškoti stabtelėjau maždaug 4 km už prakeiktos parduotuvės buvusiose kapinėse. Gi turi ten tas vandentiekio sistemas, pavyks gal. Bet privažiavęs kapinių tvorą pagalvojau, kad maža dar pradės naktimis koks nabašnikas vaidentis tokio vandens atsigėrus. Išvažiavau lauk. Iki Vilniaus buvo likę 12 km. Šansų išgyventi nedaug, bet yra.
Galiausiai kilometrus įveikiau, privažiavęs Juodąjį kelią pasukau link netoliese buvusios degalinės, kur įsivaizdavau kieme būsiant kažkokį mistinį kraną su vandeniu ir gyvybė bus išgelbėta.
Krano, aišku, nebuvo, bet toliau važiuot nebegalėjau. Įsitaisiau prie degalinės durų ir kaip tie pinigų/bulkučių/batono kaulijantys asmenys pradėjau laukti savojo šanso, kuris buvo netoli. Moteris su kauke ėjo susimokėti už degalus ir prišokau aš su savo tragedija:
– Atsiprašau, galit gal vandens nupirkt? Aš sumokėsiu... Manęs neįleidžia.
– Rimtai? – jau sumečiau, kad galiu likti nesuprastas.
– Jo, prašau.
– Gerai, o kokio?
– Bet kokio...
Grįžo greit, atsiskaitėm. Iš akių mačiau, kad jai čia dienos įvykis, man taip pat. Padėkojau, išsiskirstėme.
Jeigu skaito ta moteris, kuri šeštadienį apie 17 valandą Juodojo kelio „Orlen" degalinėje nupirko vandens murzinam dviratininkui – dar kartą ačiū jums. Jūs net nežinote, kokį gerą darbą padarėte.