Šiurpas nubėgo pagaugais pagalvojus, kad su tokiu demokratijos ir darnaus vystymosi supratimu partinė nomenklatūra imsis pirmininkauti Europos Sąjungos Tarybai. Gal verčiau nereikia?
Vox populi – vox Dei
Labiausiai, ko nesugebėjo iki šiol Seimas, tai besąlygiškai ir nekvestionuojamai priimti pagrindinę demokratijos taisyklę - „Liaudies balsas – dievo balsas“. Anaiptol, prasibrovusiųjų į valdžią kalbose dažniau galima išgirsti šaipymosi iš „runkelių“, „suklaidintų“ žmonių, „bambalinių“ rinkėjų ir t.t. Ypatingu cinizmu pasižymėjo A. Kubiliaus grupė, kuriai net referendumo metu išsakyta tautos nuomonė nėra dievo balsas. Čia ir atsakymas, kodėl konservatoriais besivadiną pagiežingi subjektai užtraukė visišką tautos nepasitikėjimą ir panieką.
Jeigu kuris nors valstybės tarnautojas mano, kad liaudis yra neteisi, jam reikia skubiai atsistatydinti ir niekada nebepretenduoti į tautos patikėtinio – politiko vaidmenį. Reikia ant Seimo durų didelėmis raidėmis užrašyti senovės romėnų šūkį „Liaudies balsas – dievo balsas“. Įeiti į Seimo rūmus turėtų tik tie asmenys, kurie besąlygiškai priima šią demokratijos formulę. Kiekvienas Seimo narys kas rytą turėtų savęs paklausti, ar liaudis teisi? Jeigu ne – tai verčiau neiti į darbą.
Politikas – tautos ruporas
Demokratinėje šalyje politikas neturi turėti savo nuomonės. Asmeninė politiko nuomonė niekam nėra įdomi ir ji gali būti buitiniais, tiesiogiai nesusietais su tautos gyvenimu klausimais. Politikas yra asmuo, reiškiantis, palaikantis ir įgyvendinantis tautos nuomonę. Tauta pasitiki politiku tiek, kiek jis reiškia tautos aktualijas. Atitinkamai, žmonės nepasitiki politiku, reiškiančių savo skirtingą nuo tautos asmeninę nuomonę.
Tauta gali nežinoti savo nuomonės, bet jausti nepasitenkinimą, kurio priežasties ji negali suformuluoti. Politiko priedermė yra suformuluoti žmonių pasitenkinimo ar nepasitenkinimo priežastis ir jas pranešti tautai. Daugelis Jungtinių Valstijų prezidentų pelnė amerikiečių palaikymą dėl to, kad sugebėjo suformuluoti tautos problemas ir pasiūlyti jų sprendimo būdus. Tokių politikų klausoma, jiems plojama, jais pasitikima, jais žavimasi. Tad politikas yra asmuo, sugebantis atskleisti ir išreikšti tautos nuomonę. Gaila, bet Lietuvoje politikų nėra.
Visuomenės ekspertas - sociologas
Vertingą tautai asmeninę nuomonę gali turėti siauros srities specialistai – mokslininkai, tyrėjai, prityrę praktikai, sugebantys išsamiai ir atsakingai pagrįsti esamas problemas ir pasiūlyti jų sprendimo būdus. Susirgę nesikreipiame į politiką, bet einame pas gydytoją, giliai išmanantį žmogaus susirgimus specialistą, ekspertą.
Sunegalavus tautai verta kreiptis į šiuolaikinės visuomenės ligų žinovą – sociologą, mokslininką, darnaus vystymosi ekspertą. Dabartinė Lietuvos visuomenė jau išaugo ekonomikos arba „alkanų žmonių“ visuomenės pakopą ir įžengė į saugos ir sveikatos poreikių lygmenį.
Iki šiol tikęs K. Marxo ekonomikos Kapitalas nepaaiškina dabartinio šalies gyvenimo. Pažangus pasaulis ir ES, kurios dalis yra ir Lietuva, renkasi darnaus vystymosi vadovėlį. Jeigu paskutiniai Mohikanai ekonomistai dar bando aiškinti visuomenės problemas, vadovaudamiesi ekonominės vertės formulėmis, tai ES vyraujanti darnaus vystymosi paradigma reikalauja kartu su ekonomikos klausimais įvertinti ir gamtosaugos bei socialines problemas, prisiimant atsakomybę prieš ateities kartas.
Skaitydami internete skelbiamų straipsnių komentarus pastebime, kad skaitytojai labai kritiškai vertina neatspindinčius tikrovės banko ekonomisto G. Nausėdos abstrakčius išvedžiojimus, bet labai gerai priima darnaus vystymosi specialistų „žaliąją“ išmintį.
Lietuviai yra „žalieji“
Lietuviai niekada nebuvo, nėra ir nebus gryni ekonomistai. Darna su nuostabia gamta, turtingomis kultūros šaknimis ir unikaliu šeimyniškumu paliudija, kad vien ekonominiai požiūriai mūsų kraštui nėra būdingi. Neskaitlingas gyventojų skaičius bei maža vidaus rinka nėra priimtini „nuogos“ kapitalistinės ekonomikos viešpatavimui.
Nei Sovietų Sąjungos valstybino kapitalizmo, nei senojo JAV laukinio kapitalizmo mados taip ir neįsitvirtino Marijos žemėje. Sovietinis valstybinis kapitalizmas išliko energetikoje, komunaliniame ūkyje, geležinkeliuose, jūrų uoste, miškų ūkyje ir kt. Į laisvosios rinkos santykius nepanoro pereiti „gudriausia“ visuomenės dalis – mokslas, švietimas ir kultūra, neskaitant valdininkijos pulkų.
Anaiptol, stodama į ES Lietuva įsipareigojo pereiti nuo ekonomikos prie darniojo vystymosi. 2003 metais buvo parengta Nacionalinė darniojo vystymosi strategija. Taršiąją kapitalistinę ekonomiką gerokai aptramdė sukurta uoli aplinkos apsaugos sistema, padengusi saugomomis teritorijomis didžiąją dalį šalies žemių.
Miškų ūkio „valstybė“ ilgam įsitvirtino Lietuvos valstybėje, sumaniusi uždrausti senovės miškų gyventojams lietuviams miškuose namus statyti. Socialiniu požiūriu Darbo kodeksas yra labiau socialiai orientuotas ir gerokai riboja darbdavių galimybes. 2005 metasi į Lietuvą atžengė Jungtinių tautų Socialiai atsakingo verslo tinklas „Global Compact“, kuris ėmėsi skatinti laisvanorišką verslininkų atsakingumą.
Savo „žalumą“ Lietuvos žmonės patvirtino referendume, balsavę prieš nekontroliuojamos branduolinės technologijos - Visagino atominės elektrinės statybą. Lietuviai ir visų kitų Europos tautų žmonės balsuoja ne pagal ekonomikos, bet pagal žmonių ir aplinkos saugumo, t.y. darniojo vystymosi kriterijus. Visų tautų žmonės yra „žali“. „Ne žalios“ būna monopolijos, bankai, partijos, vyriausybės, parlamentai, jų korumpuoti nariai ir kt.
Lietuvoje nėra politikų
Deja, Lietuvoje taip ir neatsirado asmenų - politikų, kurie sugebėtų suvokti pasikeitusią visuomenę ir aktualius tautiečių poreikius. Kažkada svarbus Ekonomikos institutas likviduotas kaip nebereikalingas. Tačiau partijų gerovei išliko Ūkio (ekonomikos) ministerijos portfeliai. Valdantieji težino vieną visuomenės gerovės rodiklį – BVP (Bendrąjį vidaus produktą), kuris yra beviltiškai pasenęs ir visiškai neatspindi šiuolaikinės visuomenės būklės ir problemų.
Viena pagrindinių visuomenės atsilikimo kaltininkių yra gražiai besivadinanti Švietimo ir mokslo ministerija. Kas jeigu ne mokslas ir švietimas privalo parūpinti šalies savivaldai bei politikai adekvačių laikmečiui žinių ir problemų sprendimo būdų. Visų lygių švietimo įstaigose nuo universitetų iki pradinių klasių vaikams kišamos į galvą pasenusios ekonomikos žinios. Darnaus vystymosi ir atsakingosios gamtonaudos ugdymas tenka keleto entuziastų pedagogų saviraiškai.
Atrodytų turime Aplinkos ministeriją, kurios misija yra užtikrinti darnų šalies vystymąsi. Deja, Nacionalinė darnaus vystymosi strategija tūno giliai paslėpta šios ministerijos stalčiuje be jokios vilties išvysti dienos šviesą. Aplinkos ministerijos veiklą partijos jau pasuko į statybos verslą, bandydamos ES namų renovacijos lėšas nukreipti statybos bendrovėms.
Atsakingoji energetika
Ypatingai trūksta ES darnaus vystymosi požiūrių energetikoje. Ekonomikos požiūriu, įvertinant vien tiesioginius gamybos kaštus, pigiausiai atrodo branduolinė energetika. Pridėjus gi prie energijos gamybos kainos gamtosaugos ir socialinius kaštus, pasirūpinus ateities kartomis, viską deginanti bei teršianti aplinką energetika tampa nepakeliamai brangi. Darnaus vystymosi požiūriu pigiausia yra saugi vietos išteklius vartojanti saulės, vėjo ir vandens energetika.
Siekiant atkurti žmonių pasitikėjimą, Seimas privalo atnaujinti Nacionalinę darnaus vystymosi strategiją ir paskelbti ją pagrindiniu šalies metodologiniu bei strateginiu dokumentu. Pagal ją, reikia tiesiai ir šviesiai paskelbti žmonėms, kad Lietuvai reikia darnaus vystymosi ir socialiai atsakingo verslo. Automatiškai atkristų ir nebepiktintų žmonių daugybė korumpuotų „strateginių“ projektų, reikalingų vien jų iniciatoriams. Politiku galima vadinti asmenį, atskleidžiantį darnaus vystymosi aktualumą ir siūlantį kaip jį įgyvendinti.
Išgirsti kiekvieną žmogų
Demokratijoje nepakanka klausytis vien ekspertų, nors ir kiek gerai jie išmanytų darnųjį vystymąsi. Svarbiausia užtikrinti, kad kiekvienam tautiečiui būtų įstatymu užtikrinta galimybė ateiti į bet kurio lygio valdžios instituciją, pateikti savo siūlymą dėl šalies, regiono, miesto, rajono, bendruomenės, įstaigos veiklos tobulinimo, būti išgirstam, gauti jo pasiūlymo efektyvumo įvertinimą ir atlyginimą už gautą naudą. Savo laiku Henris Fordas mokėdavo kiekvienam naujadariui vien už atėjimą su siūlymu, kaip pagerinti įmonės veiklą. Susibūrę įmonės ekspertai įvertindavo siūlymo efektyvumą ir deramai atsilygindavo geradariui piliečiui.
Tokia atvira piliečių siūlymams „ausimi“ galėtų tapti kiekvienoje įstaigoje, institucijoje, valdžios lygmenyje įsteigta Plėtros tarnyba. Valstybės lygyje tai turėtų būti Darnaus vystymosi ministerija, kurios ekspertai privalėtų nuolat „girdėti“ tautos nuomonę, o jos išminties krislus transformuotų į nacionalines plėtros programas ir teiktų jas svarstyti ir tvirtinti Seimui.
Tad nuoširdžiai linkiu visiems pretenduojantiems į garbingą „politiko“ vaidmenį nuolat klausytis tautos širdies dūžių, piliečių išminties ir skubiai pervesti juos į sprendimų bei įgyvendinimo plotmę. Tada sugrįš tautos pasitikėjimas, šalis suklestės ir ims grįžti namo savanoriai tremtiniai – emigrantai.
Atsisakyti pirmininkavimo ES?
Baisu ir pagalvoti, kaip Lietuvos funkcionieriai ir partinė nomenklatūra, visiškai neišmananti ES darniojo vystymosi metodologijos, naujovių kūrimo ir įgyvendinimo prioritetų, mananti, kad liaudis yra neteisi, neturinti adekvačių laikmečiui politikų imsis pirmininkauti padorių žmonių bendrijai – Europos Sąjungai. Kokiai nors Rytų šalių bendrijai ekonomikos prioritetų kultūra galėtų tikti. Bet tautiniai valdininkai nėra pasirengę išsilavinusių žmonių klube kalbėti ES darnaus vystymosi kategorijomis, tokiomis kaip darnioji ir atsakingoji politika, atsakingoji energetika, darnioji naujadara ir kt.
Vienintelis atsakingas sprendimas būtų suspenduoti Lietuvos pirmininkavimą ES Tarybai dabartiniu laikotarpiu. Neverta juokinti ir gluminti padorių žmonių bendruomenės savo sovietiniais ekonomikos požiūriais ir partokratiniu cinizmu. Nebent visa Lietuva sėstų į mokyklos suolą ir per naktį įsisavintų darnųjį vystymąsi bei atsakingąją politiką. Naktinių reformų patirties yra.
Nacionalinės žiniasklaidos paskirtis yra užtikrinti aktualių ir teisingų žinių pateikimą visuomenei. Prieš dešimt metų LRT televizijoje kiekvienas pilietis galėdavo išreikšti savo nuomonę. Dabar šis kanalas atjungė neregistruotų piliečių komentarų galimybę. Vietoje ES darnaus vystymosi kultūros ugdymo nacionalinė televizija bruka tautai R. Miliūtės ir A. Čekuolio ambicingus marazmus. Į televizijos laidas kviečiamas vien siauras tų pačių saviškių ratas. Su tokia politikos kultūra būtų nepadoru sėsti ES stalo priekyje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!