Pasaulis turi būti kuriamas ir egzistuoti tyloje. Kalnų, krioklių, jūros bangų, lietaus ar paukščių garsai tik pabrėžia visuotinę Pasaulio tylą ir nieko neveikia neigiamai. Kitaip yra su žmogaus kuriamais garsais. Matau didžiulę problemą su muzika, skambančia viešose vietose.
Muzika nėra problema, kai pats gali pasirinkti, kokią muziką, kada ir kiek klausyti. Yra daugybė būdų ir vietų pačiai įvairiausiai muzikai klausyti – opera, filharmonija, Menų fabrikas LOFTAS, koncertai, radijas. Gatvės, viešasis transportas pilnas piliečių su laidais (ausinukais) ausyse. Taip pat yra galimybė į visas paminėtas vietas neiti ir visai nieko neklausyti – pasimėgauti tyla. Deja, viešose vietose tyla tapo nepasiekiama prabanga. Muzika skamba kavinėse, parduotuvėse, net tualetuose. Pasirinkimo neklausyti nėra, jau nekalbant apie galimybę pasirinkti, ką klausyti.
Muzikos poveikis žmogui yra didžiulis. Muzika gali nuteikti džiugiai ir liūdnai, taikiai ir karingai, gali suteikti harmonijos, o gali ir suerzinti. Kariams einant į mūšį nuo seno buvo grojami maršai, visiškai kitokia muzika reikalinga nusiraminti, meditacijai. Laidotuvių muzika, pagrota vestuvėse būtų visiškas šokas. Atvirkščias variantas taip pat būtų šokas. Gera muzika kiekvienam bus visiškai kitokia ir dažniausiai labai skirtinga. Rasti bendrą vardiklį skirtingoms grupėms beveik nėra šansų. Kas nusprendė, kokia muzika man šiuo metu yra reikalinga ir iš viso, ar reikalinga? Netinkanti muzika visais atvejais žmogų išderina, išbalansuoja, veikia griaunančiai, galų gale susargdina. Paradoksas: daugybė parduotuvių sudaro sąlygas neįgaliesiems įvažiuoti su neįgaliojo vežimėliu, o įvažiavus į parduotuvę pasitinka garsų lavina. Pažįstu, kas iš parduotuvės išeina visiškai sugniuždytas, net su migrena.
Muzikos garsai, jų deriniai pirmiausia yra vibracija, tiesiog fiziškai veikianti organizmą. Remsiuosi ne moralės kategorijomis, o visai realiais, mokslo patikrintais argumentais. Senos tiesos apie gydančią muziką nepaseno. Taip pat nepaseno teiginiai ir apie žudančią muziką, muziką, nuo kurios stimpa vištos.
Reikėtų kalbėti ne tik apie muziką viešose vietose, bet ir apie muzikos poveikį apskritai. Koks muzikos poveikis asmenybės, tautos, valstybės raidai? Tokie tyrimai pasaulyje irgi egzistuoja.
Parduotuvėse pirmiausia patiriame visišką abejingumą. Mūsų neklausia, kokią muziką mėgstame ir apskritai, ar norime jos klausytis, ar pageidautume tylos. Juk net ir puikaus maisto nevalgome nuolatos – patys pasirenkame ką, kiek ir kada suvalgyti. Jei mes galime pasirinkti neiti į kavines (tą ir pasirinkau), tai neiti nusipirkti produktų, deja, negalime. Ką jau kalbėti apie parduotuvės darbuotojus – juos galiu tik užjausti.
Per darbo dieną ta garsų lavina juos tiesiog išsekina. Nedariau apklausos, bet ne kartą klausiau, kaip pardavėjos ar kasininkės atlaiko tokį išbandymą garsu. Vietoje atsakymo dažnai išgirsdavau vaitojimą: padarykite ką nors, jei galite – mes juk čia dirbame ir pretenzijų kelti negalime. Kas yra jie, kurie nutaria, ką ir kokiu garsu aš privalėsiu klausytis atėjęs į parduotuvę nusipirkti produktų, dirbdamas parduotuvės kasoje, ar užėjęs į kavinę papietauti? Galbūt reikėtų pradėti nuo transliuotojų kompetencijos? Galbūt transliuojamą turinį (neapsiverčia liežuvis to vadinti muzika) turėtų aprobuoti Sveikatos apsaugos ir Kultūros ministerijos? Juk yra institucijos, kurios labai griežtai kontroliuoja mums tiekiamą maistą.
Dabar jau visi esame pamiršę diskusijas ir pasipriešinimą, kilusį dėl pasiūlymo uždrausti rūkyti kavinėse ir restoranuose, pardavinėti alkoholinius gėrimus degalinėse – niekas nežlugo, laimėjome visi.
Pažįstu daugelį (tikiuosi yra daugybė tų, kurių nepažįstu), kurie mano išsakytoms mintims pritartų, todėl ėmiausi pilietinės iniciatyvos ir kreipiausi su aukščiau išdėstyta problema į Lietuvos respublikos Seimo Sveikatos ir Kultūros komitetus. Tada supratau, kad LR Seimas yra tvirtovė, neįveikiama eiliniam piliečiui. Sveikatos komitetas atsakė visiška tyla, o Kultūros komiteto seimūnų padėjėjos „sužaidė futbolą“ ir persiuntė mano klausimą Vilniaus savivaldybei. Atsakymą iš Vilniaus savivaldybės turiu stalčiuje.
Labai norėčiau tikėti, kad iniciatyva turės tęsinį. Juk kiekvienas pilietis turėtų turėti teisę pasirinkti ne tik, ką pirkti arba nepirkti, bet ir teisę pasirinkti, kokios muzikos ir kada klausytis arba jos visai nesiklausyti.
Laikas į parduotuvę, einu nenoriai, žinau, kad vėl būsiu „išprievartautas“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Atsidūrėte panašioje situacijoje? Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.