Pardavėja, neapdovanota preciziška nuojauta, lengvu mostu atrėžė daugiau – 200 gramų... Nedaug daugiau. Nors kaip matuosi, kokius matus taikysi. Profesorės žvilgsnis tik kelioms sekundėms nervingai pasikeitė ir ji paprašė atriekti mažesnį gabalėlį, nes tiek jai per daug, tačiau akimirksniu savitvarda buvo atgauta... Keli jaunesni žmonės nudelbė akis, lyg parodydami, kad nesupranta esmės, o gal tai jų visai nelietė... Pardavėja pradėjo garsiai reikšti nepasitenkinimą, kur ji dėsianti tą nedidelį gabalėlį... Visiems lyg tapo nesmagu... Tik ne Jai...
Taip stoiškai laikosi žmogus, kuris neturi kitos išeities... Pasiėmusi nedidelį, pakartotinai atpjautą gabalėlį, ji nužingsniavo iki kasos.
Pasakysiu tiesiai – aš pasislėpiau, nes nenorėjau, kad Ji būtų užklupta tokioje nekilnioje situacijoje. Išėjus į lauką pastebėjau Ją stotelėje... Tokia pat tiesi, tik mažesnė... Žilus Jos plaukus taršė vėjas, bet veido išraiška buvo išdidi, tokia pat, kaip ir tada, kai ji stovėjo prieš šimtinę auditoriją... Tai buvo savęs nepametusio žmogaus veidas. Tokių žmonių negali pažeminti nei valstybė, nei visuomenė. Nes jie – visata visatoje...
Man sukosi bjauriausios mintys apie senatvę, apie žmogaus orumą, apie būties prasmę ir materiją... Apie tą, ką mes kiekvienas pasakysim Šv. Petrui prie vartų, kirbėjo ir abejonės, ar išvis kas nors ko nors paklaus...
Bet visa bėda, kad tokių profesorių, docentų, mokslo darbuotojų, kuriems dar negreit ir pensinis amžius, yra didžioji dauguma.. Neseniai dalyvavau dėstytojų tobulinimosi kursuose... Vaizdas graudus... Nuskurdę, baikštūs, išoriškai pilki, įvaryti į kampą, su užgesusiomis akimis žmonės. Nors kartu intelektualūs, empatiški, žmogiški. O koks humoras, kokia intelektualinė gelmė – juk reikia pasiekti atitinkamą lygį, kad suprastum Sokratiškąją ironiją, sarkazmą, intelektualų špilkavimosi pingpongą...
Dvasiškai atsigauni būdamas tarp intelektualių žmonių... Čia tie, kurie yra nevertinami, neplėšrūs, neverslūs, nesugebantys kurti materijos, bet... Dvasiniai grynuoliai... Jie dovanoja sociumui neįkainojamai daugiau, nes patys vertingiausi dalykai yra neįkainojami eurais, pvz. erudicija... O kokia prabanga nuo šio vartotojiškos, materialistinės visuomenės pabėgti į tokių žmonių kompaniją, savotišką iliuminatų draugiją – siela pradeda skleisti sparnus... Kažkada jie bus įvertinti... Kažkada, kai bus palyginti su milenialsais. Kai visuomenė iki soties prisisotins komunikacijos, IT triukų, koučerių, gyvenimo būdo, sveikatos šarlatanų... Kai praūš edukologijos revoliucijos, nuslinks nuo pjedestalo tezaurai, minčių lietūs, nuotolinio mokymo mados... Kai pradės griūti suprojektuoti tiltai, mirti pacientai... Kažkada jie pajus, kiek daug ši X karta turėjo esmės ir turinio....Tačiau kaip koks Modiljanis savo gyvenimo eigoje bus pasmerkti skurdui ir visuomenės nepagarbai...
Gal skaitytojui, ypač Z kartos, dar iš įžangos sunku pagauti esmę, tai pasakysiu trumpai – čia apie tai, kad Profesorius gauna atlyginimo keliomis dešimtimis eurų daugiau nei doktorantas, o lektoriaus ir docento atlyginimai beveik tokie patys (ir nerėkit, kur truputį kitaip). Čia apie tai, kad Jūsų dėstytojai yra atestuojami pagal tarptautines publikacijas... Raskit dar nors vieną specialybę, kurios darbo sutarties pratęsimas tiesiogiai priklauso nuo nepriklausomų užsienio ekspertų įvertinimo... Čia tiems, kurie vis klykauja, kad prastas lygis... Čia apie tai, kad dar sovietiniais laikais docentas turėjo 550 kontaktinių valandų, o dabar kontaktinių valandų skaičius neribotai kyla begalybės link, yra masiškai mažinami profesorių etatai, didinant darbo krūvį – tai vadinasi optimizacija.
Čia apie tai, kaip aukštojo mokslo darbuotojai yra paversti vergais, kuriuos vertina studentai, administracija, kokių skaudžių manipuliacijų pasireiškia visame tame. Kaip iš džipo išlipusio studento pagarbiai prisibijo iš troleibuso išlipęs profesorius. Kaip dvidešimt, trisdešimt metų atidavę akademiniam darbui ir praradę savo specialybės kvalifikaciją, jie bijo likti bedarbiais, todėl nudelbę akis nurys kiekvieną administracijos potvarkį...
Čia apie tai, kaip būdami išdidūs ir įbauginti, jie gaudami mažiau nei mokytojai net nedrįsta protestuoti, nes kaip ir gėda intelektualiam žmogui sau pripažinti, kad tavo intelektas ir mokymasis visa gyvenimą tave pavertė gyvenimo autsaideriu, ekonominiu nevykėliu...
O kaip Jų nekenčia neapsigynę disertacijų švietimo ministerijos klerkai, nušvitimą pasauliui radijo bangomis transliuojantys verslininkai, vadybininkai su spekulianto ar kortų šulerio prigimtimi, verslo magnatai su kriminalo kvapeliu... Juk jie suka ekonomiką, o jūs, intelektualai, humanitarai, tiksliukai tik beverčiai oro drebintojai. Tuoj atsistoja „Maksimos“ pardavėjos ir sako, kad jos taip pat sunkiai dirba ir kodėl turėtų gauti mažiau nei profesorius. Joms pritaria seselių ir darželio auklėtojų chorai. Šioje valstybėje niekada nebus parašytas Nobelio premija apdovanotas istorinis romanas, nes Klaipėdos universiteto profesorei, prūsų kalbos specialistei, netekusiai darbo, plebsas garsiai rėkė – į „Maximą“.
Ši valstybė neturi akademinių tradicijų, universitete nėra autoritetų – dvasinių ir intelektualinių gigantų, yra tik nuskurę, bijantys akis pakelti mokslininkai ir pavieniai verslūs profesoriai su madingais kostiumukais, švogerių valstybėje per gimines ar korupcinius draugelių ryšius pramušę projektinius pinigus ir gaminantys mokslinį niekalą... tik metodiškai gerai suplanuotą. Lietuvai negresia joks Nobelis, nes bet kokia drąsi mintis užgožiama, jei to dar nepadarė skandinavai ar amerikiečiai, ar jei metodika yra inovatyvesnė mokslo liliputai mažais balsiukais klykia ir grūmoja rodomuoju piršteliu…nu... nu... O seminarizmo ir konferencijų obsesija – tokia išplitusi akademiniame kūnelyje. Yra tipažų, kurie kaip varlytės keliauninkės tik keliauja, negamindami jokio intelektualinio produkto, ir net nepasidalindami mokslinėmis konferencijų naujienomis su laboratorijų mažutėliais.
O administracija ir studentai, mokantys už studijas, nori Harvardo kokybės... Tiesą sakant, atėję į „Caritas“ valgyklą, šaukštu daužo stalą, reikalaudami „Michelin“ lygio patiekalų.
Taip ir girdžiu plebso balsus – duokit vietą jaunimui, lauk nevykėliai... Deja, su liūdesiu galiu pranešti, kad jaunimas nori turėti vizitinėje kortelėje dr. ir ketvirtį, daugiausia pusę etato akademinio darbo. Niekas nenori už nekvalifikuoto darbuotojo atlygį vadovauti bakalaurų, magistrų darbams, doktorantūros studijoms. Tik dr. ir truputį universitetinės darbo patirties charizmos, padėsiančios įsukti privačią advokato ar gydytojo praktiką.
Atsibuskite, Stouneriai, (tik mes suprantam šitą kodinį žodį – cha, cha), atsitieskite...
Aš esu viena iš Jūsų ir aš Jus myliu, nes tylūs, logiški, intelektualūs žmonės visada yra vertybė, o laikmetis, kai realybėje eina filmas „Šuns širdis“ yra laikinas, aišku, kai kas kitos realybės jau ir nebeišvys, bet tikėkimės Jums šv. Petras dėkingai paspaus ranką ir parašys dešimtuką išlaikius sėkmingai sunkų „mažo“ akademinio žmogaus gyvenimo egzaminą...