Pirmiausia pradėkime nuo to, kad mokslo metams einant į pabaigą klasės auklėtojai, kiti mokytojai, galų gale tėvai (jei jie išvis šį reikalą žino) kaltų į galvą, kad jei nuo artėjančio rudens niekur neplanuoja studijuoti, neįsidarbins nuo rugsėjo, tai teks stoti į Užimtumo tarnybą, antraip PSD įmoką teks sumokėti savarankiškai, kitaip sakant, iš savo kišenės. Patikėkite, beveik 40 EUR – ne juokas. Jei laiku nesumokėsite, atsiras skola, skaičiuosis delspinigiai. Čia – pirmas grėblys, kablys – vadinkit kaip norit, savarankiškame gyvenime. Iš savo pažįstamų, nieko nežinojusių apie šią prievolę, galiu pasakyt, kad išbristi iš įvairių įsiskolinimų, juos padengti, psichologiškai yra labai sunku, milžiniška našta. Tarsi ant kupros tau užkrautų milžinišką svorį, kurio nepatempi, o nusimesti lauk negali.
Kitaip tariant, dauguma mokyklas baigusių jaunuolių dar gyvena su tėvais, bet šiokie tokie gyvenimiški įsipareigojimai atsiranda. Reikia, jog esant poreikiui, mokyklos psichologai padėtų nusiteikti naujai pradžiai. Labai staigiai tas įvyks, nė nepajusite kaip esate iš nerūpestingo vaikiško gyvenimo, kur mamytė moka už viską, įmetami į suaugusių pasaulį su naujais įsipareigojimais, kuriuos priimti ne visiems lengva.
Mano pasiūlymas būtų daryti tarpinį variantą tarp 12 klasės ir studijų (tai būtų galima integruoti kartu su 12 klase ar dar kažkaip kitaip). Tai galėtų būti kažkas panašaus į kariuomenę – visą savaitę gyvenama, valgoma, nakvojama, mokomasi tam tikroje uždaroje teritorijoje, iš kurios kiekvieno penktadienio pavakarę išleidžiama savaitgaliui namo, o sekmadienio popietę grįžtama į „tarnybą“. Tos papildomos patalpos galėtų būti įkurtos mokyklose ar pristatytos šalia. Tai būtų pratinimas prie mano minėto savarankiško gyvenimo, kad nebūtų to šoko baigus mokyklą. Ten gyvenant mūsų jaunuoliams galėtų būti skiriamos tam tikros užduotys, tarkime, išgyventi per savaitę už ribotą sumą pinigų perkant sau maistą ir kt. prekes. Kad jie būtų iš anksto užgrūdinti, nenustebtų, jei sukūrus šeimą, iškils dažna situacija, kai paimta paskola butui, yra automobilis ir staiga... tave atleidžia iš darbo ar gauni kokią traumą, neįgalumą visam gyvenimui ir ką tada darai? Kaip gražinsi dešimttūkstantinę paskolą, nes abejoju ar bankas sutiks ją nurašyti? Apie tokius dalykus ir reikia diskutuoti su jaunuoliais jiems dar sėdint mokyklos suole. Jei ne duoti patarimus ką daryti tokiais ir panašiais atvejais, tai bent jau pateikti kuo daugiau tokių sukrečiančių, susimąstyti verčiančių gyvenimiškų pavyzdžių.
Arba paprasčiausiai mokyti pažvelgti į kasdienybę ne tik iš teisinės, bet ir iš moralinės pusės. Tarkime KET lyg ir nedraudžia sustoti viešojo transporto stotelėse su lengvąja mašina, jei tuo metu ten nėra autobuso. Bet pvz. mane toks dalykas siutina. Pamatęs aš nusisuku, stengiuosi apsimesti, jog nematau, nes man gaila žiūrėti į stotelėje stovinčius žmogelius, kurie su baltu pavydu gali stebėti, kaip kažkas kooperuojasi paimdamas ar išleisdamas kažką. Nejaugi sunku tą padaryti užvažiuojant į kokią aikštelę prie parduotuvės ar į kokį kiemą, būtinai reikia smagintis eiliniams žmogeliams prieš nosį? Turėkite gėdos ir empatijos.
Noriu pasidalinti tuo, ko reikia, kad abiturientai baigę 12 klasių būtų išsilavinę ne tik moksliškai, bet ir pasiruošę gyvenimo iššūkiams, sunkumams su kuriais teks susidurti.
Komentuokite po straipsniu ir dalinkitės juo, atsakysiu į jūsų komentarus