Aš maniau, jog paslapčių neturime, o jeigu kokios ir yra, tai jos tikrai nereikšmingos. Po metų draugystės nusprendėme kartu apsigyventi, pradėjau nuomotis geresnį, erdvesnį butą, dėl to teko pakeisti darbą.
Kai apsigyvenome kartu, trinties nebuvo. Viskas buvo tikrai gražu. Ji nedirbo. Kol aš dirbdavau, ji eidavo susitikti su draugėmis, draugais. Savaitgaliais kartais kartu leisdavom laiką, o kartais ji eidavo viena į savo draugų vakarėlius, o aš su savo draugais. Vieną kartą, kai buvome bendrame baliuje, mano mylimoji padaugino, pastebėjau flirtą su kitu vaikinu, tačiau tam nesuteikiau reikšmės. Taip pat pastebėjau, kad viena jos draugė keistai elgiasi šalia manęs ir vieno vakarėlio metu paklausė, ar aš pasitikiu savo mergina. Be jokios abejonės pasitikėjau.
Ji man sakydavo, kad kartais važiuoja nakvoti pas savo krikšto mamą ir krikšto tėvą, pasibūti su jų vaikučiais, pavakaroti. Tuo metu mūsų santykiai ėjo link visiems natūraliai suprantamo tikslo - piršlybų. Nieko jai nesakiau, bet pas pažįstamą juvelyrą buvau užsakęs sužadėtuvių žiedą, vis tik bendravome jau daugiau nei ketverius metus, kalbėdavome apie vaikus, apie ateitį ir jaučiau, kad ateina laikas padaryti lemtingą žingsnį įrodant savo meilę jai.
Vieną kartą, vėlai vakare nusprendžiau pravažiuoti pro jos krikštatėvių namus. Ir iš tikrųjų, jos automobilis buvo jų namo kieme. Tada dar save mintyse pabariau, kad nesuprantu, ką bandau čia padaryti, ką įtarinėti? Juk ji pas savo krikštatėvius... Artėjo jos krikštamotės gimtadienis. Nupirkome dovaną, gėlių, tortą ir nuvažiavom jų pasveikinti. Viskas vyko normaliai, tačiau įpusėjus vakarėliui, pastebėjau, kad mano mylimoji dingo. Dingo ir krikštamotės vyras...
Ėmęs ieškoti savo mylimą merginą aptikau su krikštamotės vyru (jos krikštatėviu) lytinio akto apimtoje aistroje. Tas vaizdas buvo niekingai graudus, baisus. Nelabai supratau, ar čia tikrai taip gali būti, ar tai realybė? Susikibau su jos krikštatėviu, vos neišmečiau jo pro antro aukšto langą. Paskambinau draugams, jie atvažiavo, paėmė mane ir mano automobilį, parvairavo jį iki mano namų.
Sekančią dieną turėjau atsiimti sužadėtuvių žiedą iš juvelyro. Neatsiimti taip pat negaliu, nes darbas padarytas - pinigus sumokėti reikėjo. Tą žiedą atidaviau išmaldos prašančiai močiutei, man nereikėjo nei žiedo, nei pinigų už jį. Man nieko nereikėjo, kas buvo susiję su ja.
Pamenu, vyriškai tris dienas negalėjau paleisti degtinės iš rankų, mane palaikė draugai. Tuo metu susidėjau visus taškus ant „i“. Prisiminiau ir tą vakarėlį, per kurį jos draugė paklausė, ar aš pasitikiu savo mylimąja, matyt, jos pasikalbėdavo, ji žinojo, kad mane išduoda su seniu krikštatėviu. Jeigu skaičiuočiau kiek kartų ji lankėsi pas krikštamotę... Buvo galima tikėtis visko, bet tik ne tokio scenarijaus su krikštatėviu. Pas tėvus pasirodžiau tik po savaitės ir paaiškinau, kad keičiu gyvenamąją vietą ir kad esu vienas. Tevai man sakė, kad ji atvažiuodavo ieškoti manęs, norėjo atsiprašyti, pasikalbėti su manimi, bet po tokių vaizdų, kuriuos mačiau, nenorėjau apie ją nieko daugiau žinoti.
Po to įvykio praėjo ketveri metai. Susirasti artimos širdžiai moters taip ir nepavyksta. Gyvenu pats sau, darau ką noriu, važiuoju kur noriu. Vis tik, kai „stukteli“ 29 metai, pradedi galvoti, ar pavyks sutikti padorią, patikimą moterį? O gal jau tokio amžiaus vyrui derėtų susitaikyt, kad liks senberniu? Tik niekas negalvokit, kad esu „Ponas depresija“. Esu optimistiškas, linksmas, šmaikštus vyras, kuris noriai atverstų baltą švarų gyvenimo puslapį, eitų į pasimatymą ir bandytų išmokti mylėti, pajausti tuos gražius jausmus iš naujo.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Nuoširdžiausios istorijos autoriui suteiksime prizą: Nicholas Sparks knygą „Saugus prieglobstis“, kurioje papasakota dviejų žmonių meilės istoriją, ir Giselos Leonie Teschenke knygą „Grožio paslaptys: 5 Tibeto pratimai“.
Jūsų laiškų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Skyrybos“ iki lapkričio 18 d.