Ruošiamos specialios laidos, kuriami filmai, organizuojamos šventės, koncertai, minėjimai, o visa kita, kas vyksta aplink nejučia įgauna šimtmečio vardą: šimtmečio duona, ligoninė, šimtmečio skandalas, konkursas...
Stebint šiandienos įvykius, užplūsta jausmas, kad Lietuva jau pasiekė visko, ko buvo užsibrėžusi, kad šimtmetis ir yra ta paskutinė detalės dalis, kurios vis dar trūksta, tad beliko švęsti praeitį. Aplink planuojamos įvairiausios pramogos, šimtmečio šventės, meniu, koncertai, o dar ir nacionalinis transliuotojas „pastrigęs“ ties idėja „dabar ir prieš šimtą metų“ nori nenori mintimis nukelia į praeitį. Tiesa, vis agresyviau į ekraną kišama garbinga ir išskirtinė Lietuvos istorija ir vėliavos visiškai aplenkia ir ignoruoja to meto sunkumus, kurie, beje, buvo labai panašūs į šiandieninius: didelė emigracija, skurdas, nepriteklius, vargstantys kaimai ir juose gyvenantys žmonės. Šimtmetis jau kitas, bet bėdos vis dar tos pačios.
Taip turime pasiteisinimą, kodėl per tiek metų ne viskas buvo ištaisyta, sutvarkyta, mūsų žemėse daugybę metų šeimininkaujantys okupantai iš Lietuvos pavogė begales laisvės valandų. Bet daug brangaus laiko išvaistėm ir patys, dažnai, prie širdies glausdami ne tuos, kurie nusipelno, bausdami ne tuos, kuriuos reikėjo, daug energijos vis dar švaistoma nereikalingiems ginčams, keistiems įstatymams, intencijoms ir dar keistesniems renginiams, kuriuose net senos kaip Stelmužės ąžuolas idėjos, gali būti pristatomos, kaip naujos ir pakeisiančios Lietuvą.
Paskutinis dešimtmetis, kada buvo daug ir aktyviai diskutuojama apie dvigubą pilietybę nesutrukdė dvigubos pilietybės įteisinimo idėjai vėl atsidurti tarp svarbiausių. Kaip ten bebūtų, nesinorėtų, kad dviguba pilietybė taptu vieninteliu įrankiu kovojant prieš emigraciją ir lietuvių tautos išnykimą. Dar labiau norėtųsi visiems priminti, kad ne pasas padarė mus lietuviais, kaip tikrais lietuviais nepadarys ir emigracijoje išaugusius mūsų vaikus. Kiemai, kuriuose žaidėme krepšinį, futbolą, slėpynes, gaudynes... Obelys ir kriaušės, kurias su draugais, slapta, vėlyvais vakarais nukratydavome kaimynams, mokyklos, mus supantys žmonės, šventės... Štai kas padarė mus lietuviais, o ne pasas.
Kaip kasmet, savaitę atostogaujant Ispanijoje, net ir po dvidešimties metų, netampame ispanais, taip ir mūsų, emigrantų vaikai netaps lietuviais, nors ir turės pasą. Skaudu, bet sąsajos su Lietuva jiems pradings tą pačia dieną, kai pasiims, jau kibirėlyje namo keliaujančių tėvų palikimą, o Lietuva, jiems liks tik kažkur lentynose dulkančiose lietuviškose knygose ir nuotraukose.
Norėtųsi tikėti kad ir po šimto metų nacionalinis transliuotojas vis dar transliuos lietuvių kalba, o Lietuvoje vis dar gyvens pakankamai žmonių, kurie tą kalbą supras, kur dviguba pilietybė bus skirta ne emigrantų vaikams, o kaip ir daugelyje kitų šalių – atvykėliams, norintiems čia įsikurti ir gyventi. Kur mokytojo prestižas nebus matuojamas mokamu atlyginimu, kur jaunoms šeimoms bus duota galimybė patiems užsidirbti ir ne tik būstui, kad rimti žmonės nebegaiš laiko salėse postringaudami apie tai, kaip stengsis pavaduotojos pavaduotojo sekretorę pakeisti autoatsakikliu ar popieriaus lapus elektronine laikmena. Norisi tikėti, kad kitą šimtmetį atsiras vis mažiau galvų, gaištančių brangų Lietuvos laiką.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.