Skaičiuoti moku, suprantu, kad gimiau po vestuvių praėjus kiek daugiau nei penkiems mėnesiams. Ir nebūtų jokios bėdos, jei iš paauglystės nesugrįžtų skaudūs prisiminimai: mano tėtė visą laiką kaltino mamą sugriovus jam gyvenimą – mat vedė ją ne todėl, kad mylėjo, o todėl, kad ši nesugebėjo apsisaugoti nuo nėštumo. Aišku, jaučiau didžiulę kaltę, kad tėvai nemyli vienas kito, kad mama atsidūrusi kankinės vietoje, ir apskritai, kad esu šioje žemėje, nes jei nebūtų manęs, nebūtų ir tų begalinių tėvų kivirčų, ir nemigos naktų, ir baimės, kad vieną dieną mūsų gyvenimas subyrės, kad vienokiu ar kitokiu būdu kurio nors iš jų neteksiu arba iš viso liksiu viena.
O mama kaip prisukamas genys vis kalė ir kalė man į galvą, kad privalau saugoti savo nekaltybę iki vestuvių nakties. Žinoma, būdama jauna nesupratau, kodėl ji taip atkakliai stengiasi mane atgrasyti nuo draugystės su berniukais – juk visos klasės mergaitės seniausiai turėjo vaikinus ir pašnibždomis net dalijosi įspūdžiais apie tai, ir tik suaugusi pradėjau suprasti, kad taip mama siekė apsaugoti mane nuo panašaus pažeminimo. Bijojo, kad būsiu tokia pati nelaiminga, kaip ji.
Taigi nekaltybė man asocijavosi su didžiausiu pasaulyje lobiu. Saugojau ją – kaip ir buvo mamos prisakyta. Ir didžiavausi, kad prie altoriaus pelnytai einu su rūtų vainikėliu nuomete. Mano išrinktasis, ko gero, džiūgavo dar labiau. Vėliau mama man papasakojo, kad po pirmosios mūsų nakties jis net nuėjo jai padėkoti už tokią dorą dukterį. Ech...
Po vestuvių prasidėjo ramus, jaukus gyvenimas. Jaučiausi labai laiminga – mano vyras neturėjo poreikio susitikinėti su draugais – geriausia jo draugė ir bendražygė buvau aš; neplempė alaus – vietoje to romantiškai dviese kai kada išgerdavome po taurę vyno, visus rūpesčius ir darbus dalijomės perpus, ir net kiekvieno mėnesio 15 –oji – mūsų vestuvių diena – buvo mūsų namuose šventė. Vyras džiugindavo mane gėlėmis, dovanėlėmis, mudu niekada nenuobodžiavome, turėjome daug bendrų pomėgių. Bet.
Bet lazda visuomet turi du galus. Nugyvenusi dešimt ramių, kupinų švelnumo ir santarvės metų, staiga sutikau žmogų, kuris įplieskė manyje tikrą, žudančią aistros ugnį. Ak, kaip nustebau supratusi, kad... gali būti ir šitaip – visiškai kitaip, nei žinojau, nei buvau įpratusi! Kaip nuliūdau suvokusi, kad ne tik galėjo, bet ir turėjo kitokie būti visi mano vedybiniai metai! Vaikinas, už kurio ištekėjau, nepažadino manyje moters – besąlygiškai mylėjo ir brangino, buvo nuoširdus, patikimas bičiulis, tvirtas ramstis ir supratingas pakeleivis, tačiau nebuvo meilužis, nepalytėjo mano gaivališkos prigimties, neprivertė manęs liepsnoti, trokšti jo bučinių, prisilietimų. Mūsų artumo akimirkos man buvo ne geidžiamos, bet neišvengiamos – tai buvo ne mano troškimas, bet pareiga. Ir staiga aš sutikau vyrą, kuris vienu vieninteliu žvilgsniu man atsiuntė žinią, jog tai žmogus, kuris uždegs kiekvieną mano kūno ląstelę, privers virpėti, nusižengti savo vidinėms ir moralinėms nuostatoms, negalvoti apie pasekmes, eiti tolyn, gilyn – ten, iš kur kelio atgal nebėra.
Ilgi ir skaudūs blaškymosi metai... Bėgau, tolau nuo žmogaus, kuriam buvau davusi priesaiką ir jaučiau pareigą, prie to, kurį įsimylėjau visa savo esybe, kuris atvėrė man nepakartojamą pasaulį, suteikė neįtikėtiną palaimą... Vyro glėbyje jaučiausi saugi ir gerbiama, meilužio – trapi ir garbinama. Nesuvokiau, ko manyje slypinčiai moteriai reikia labiau ir kiauras naktis verkiau negalėdama visko, ko trokštu, turėti viename vyriškame glėbyje. Kodėl, kodėl padariau tokią klaidą tekėdama už vyro – „katės maiše“? Kodėl mama neperspėjo, kad kūniška meilė tokia pat svarbi kaip ir dvasinė? Kodėl ji taip kategoriškai stūmė mane į pražūtį?
Mano protas ir jausmai lyg du nesutaikomi priešai kovojo vienas su kitu, ir aš neužmigdavau naktimis, nerasdavau ramybės dienomis – vis dvejojau, kaip pasielgti. Vieną dieną būdavau pasirengusi susikrauti daiktus ir trinktelėti durimis, kitą dieną vėl apkabindavau savo vyrą ir beveik verkdavau iš laimės, kad to nepadariau. Tuo tarpu mano meilužis jau speitė mane į kampą, atakavo skambučiais, įžūliausiais apsilankymais mano namuose, net ėmė grasinti, kad viską išklos mano vyrui, ir tada šis pats man sukraus lagaminus ir išstums už durų. Vėliau sužinojau, kad jis net buvo susiradęs mano vyrą ir derėjosi su juo dėl manęs – kaip dėl kokio nekilnojamojo turto. Regis, irgi buvo pamišęs iš meilės...
Nežinau, kas man ir tiems dviem vyrams būtų buvę geriau, bet mano širdis galiausiai palinko link vyro. Kartą naktį susapnavau sapną, kad sudegu jausmų lauže, ir iš manęs lieka tik lengvas drugelis permatomais sparnais, nešamas vėjo į tamsą. Nubudau vyro glėby besiblaškanti ir garsiai šaukianti – jis glostė man galvą, braukė nuo veido prakaitu sulipusius plaukus ir ramino: „ša, ša, viskas bus gerai, aš esu su tavim“...
Ar galėjau dvejoti?
Ir ar galiu nedėkoti savo žmogui, kad jis padėjo man mano dramą ištverti, buvo šalia, nepasmerkė, neišdavė, net neparodė, koks yra pažemintas, įskaudintas, nors viską kuo puikiausiai žinojo. Mat mylėjo mane daug labiau nei save. Ir štai jau 20 metų esame drauge.
Dėkoju ir savo meilužiui – jis atskleidė man paslaptis, kurių net nebūčiau įtarusi esant, pažadino manyje moterį, kuri dabar ne tik džiaugiasi pati, bet ir džiugina savo žmogų.
Dabar žinau: niekas niekada nevyksta be reikalo...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt arba spauskite apačioje.