Jis buvo tavo svajonė, tikro gyvenimo skonis, toks nesugadintas ir tikras, toks paprastas ir nuoširdus. Tą vakarą tavo akys buvo toli, toli už restorano durų, toli praeityje, kai pirmą kartą sugriovei bet kokią viltį būti panaši į jį. Tu buvai laimės ieškotoja, bet tik dabar suvokei, kad tavo pasirinkimai buvo toli nuo laimės jausmo. Toli nuo tikro gyvenimo, nesuvaidintų jausmų.
Gatvėje už restorano durų stebėjai flirtuojančią porą: jauną merginą ir kiek įpusėjusio amžiaus vyrą, kurio bevardį puošė auksinis žiedas. Žiedas, reiškiantis nepasisekusį gyvenimą ir dūžtančius likimus. Ta mergina buvai tu, Tu matei kaip ji, po 20 metų sėdės restorane, tikėdamasi, kad tas gerasis universiteto laikų berniokas ateis. Ateis ir įrodys, kad ji dar ne viską prarado, kad ji dar turi šansą į tikrą gyvenimą. Bet jis neateis, nei po dvidešimt metų, nei šį vakarą. Jis stovės lietuje, kažkur realybėje, kai tu sėdėsi ir suprasi, kad prabangi suknelė ir dešimties centimetrų aukštakulniai sugriovė tau gyvenimą.
Tada jam pasakei sudie. Trumpai ir aiškiai. Jis nesuprato. Jis kovojo, dieną ir naktį galvojo apie tave, apie Tavo garbanas jo delnuose, apie rožių kvapą, kuris likdavo praėjus tau gatve. Jis lyg netyčia, lyg neplanuotai sutikdavo tave gatvėje ir lyg nesužeistas paukštis dovanodavo savo šypseną. Šypseną, po kuria slėpėsi skausmo pilna širdis. Širdis, subadyta aštriausiais žodžiais, skaudžiausiais sudie.
Tu, pamačiusi jį, perskrosdavai jo šypseną abejingumo žvilgsniu, liepdavai baigti ir palikti tave ramybėje. Jis žinojo, kokia trapi ir pažeidžiame tu esi. Bėgant mėnesiams jis atsitraukė, jo širdis nebegalėjo pakelti tavo abejingo žvilgsnio, bet vakarais, kai tu pasidabinusi gražiausia suknele, pasidariusi nuostabų makiažą ir apsiavusi geriausius batelius žingsniavai pavojingomis gatvėmis, jis, laikydamasis atstumo, lydėjo tave į beprotybės pilną pasaulį. Jis saugojo tavo užnugarį net tada, kai tu jo nekentei labiausiai. Jis nulydėdavo tave žvilgsniu, kai pakildavai raudonais laiptais į fantazijų pasaulį.
Jis laukdavo valandų valandas tavęs išeinančios. Jis eidavo paskui tave lydinti vyrą, bandydamas suprasti, kodėl. Jis stebėdavo tavo reakciją, tavo akis, tavo gležnumą. Palydėjęs vyras išsikviesdavo taksi, o jis laukdavo, kol tavo lange užges šviesa. Palinkėdavo ramios nakties ir išnykdavo naktyje. Bėgant savaitėms vyrai nebesikeisdavo, kas vakarą tave lydėdavo tas pats vyras, niekada nepasilikdavo, visada išeidavo.
Tu tapai laiminga, puošeisi dar prabangesnėmis suknelėmis, pakeitei automobilį. Vieną vakarą pakeitei gyvenimą. Jis tavęs nebematė, nebelydėjo pavojingomis gatvėmis, nerado jokio ženklo apie Tave, tik tuščią pašto dėžutę ir parduodamą butą. Tu išvykai, kažkur, kur niekas tavęs nebesaugojo naktimis, niekas nelinkėjo labos nakties gatvės tamsoje.