Dabar esu gerokai pasistūmėjusi link viršūnės ir, be abejonės, iš čia man kaip ant delno visos mano klaidos, padarytos ten, kažkur toli, seniai ir žemai. Žvelgdama į save – dvidešimtmetę – galiu apibendrinti beveik visą savo gyvenimą, kurį nugyvenau savarankiškai, niekieno nevedžiojama už rankutės ir pati priimdama visus svarbiausius sprendimus. Ir nors ironizuojama, kad patirtis ateina su amžiumi, bet kartais amžius ateina... vienas, net neabejoju, kad turėdama galimybę įšokti į laiko mašiną ir sugrįžti tuos 30 metų atgal, pasinaudočiau savo sukaupta patirtimi ir daug ką savo gyvenime daryčiau kitaip.
Ak, kaip būčiau norėjusi žinoti, kad laikas bėga taip greitai! Ir kad svarbiausia, ką turiu daryti – tai visuomet klausyti savo širdies! Tačiau lyg tyčia viskas visuomet man nutikdavo priešingai: visa savo esybe buvau humanitarė, tačiau (pastūmėta tėvų) pasirinkau sudėtingas technines studijas ir ištisus penkerius metus kankinau save formulėmis ir brėžiniais, vien tik naktimis gražiausius savo jausmus liedama širdį virpinančiomis eilėmis ir nedrįsdama savo kančioms padaryti galo – juk labiau nei dėl savo ateities jaudinausi dėl tėvų, bijojau juos įskaudinti ir nuvilti.
„Ką žmonės pasakys?“ – tai buvo sakinys, kuris man, dvidešimtmetei, akimirksniu apkarpydavo sparnus. Ir tą sakinį man nuolatos kartodavo ne kas nors kitas, o mano brangūs ir mylimi tėvai, kurie lyg ir turėjo trokšti, kad būčiau laiminga... (Mesti studijas? Blaškytis ir ieškoti savo laimės kitur? Kokia gėda! Kur turėtume dėti akis?! Taip elgiasi tik nevykėliai! Ką pradėjai, tą ir baik!)
Tą pavasarį, kai man sukako dvidešimt, su grupele artimiausių draugų nusprendėme pakeliauti. Pirmasis mūsų taikinys buvo Gruzija. Vos tik apie tai išgirdę mano tėvai pakraupo: „Traukiniais?! Autostopu?! Su palapinėmis?! Be vadovo?! Kartu su vaikinais?! Tie „juodukai“ ten grobia ir prievartauja „baltas“ merginas“! O ir iš savo draugų visko gali tikėtis...“
Na, žinoma, čia aš sušvelninau ir patrumpinau kalbas, kurių man teko išklausyti, o bičiuliai į Gruziją iškeliavo be manęs ir, beje, visi grįžo ne tik nenuskriausti, bet net ir neišgąsdinti nė vieno menkiausio „juoduko“, spindinčiomis akimis, kupini įspūdžių ir prisiminimų, kuriais po to ilgus mėnesius dalinosi man slepiant nuoskaudos ašaras.
Ir, regis, tai tik du menki epizodai, tačiau sukritę į krūvą jie privertė mano gyvenimą tekėti priešinga nei troškau kryptimi. Daugybę metų dariau ne tai, kas buvo miela mano širdžiai, nepasitikėjau savimi ir nesugebėjau pasipriešinti spaudimui – tėvų, anytos, kolegų, vadovų ir net nuosavo vyro – visų, kurie vėliau buvo šalia manęs ir manimi manipuliavo.
Gyvenau tarytum laužydama save – kad tik niekam nepridaryčiau sunkumų, rūpesčių ir problemų. Tačiau prieš keletą metų pažvelgiau į save iš šalies, atsiprašiau tos naivios didžiaakės dvidešimtmetės, kurią aplinkybės buvo įkišusios į svetimų reikalavimų futliarą, ir tariau sau STOP. Taigi, dabar aš ir vėl iš visų jėgų iriuosi prieš srovę. Tik dabar – ne pamindama savus troškimus, o nepaisydama to, ko iš manęs taip įprato reikalauti ir tikėtis kiti.
Dabar suprantu, ką turėjau žinoti prieš 30 metų: turėjau suprasti, kad ne kas nors kitas, o tik aš pati privalau projektuoti ir kurti savo gyvenimą. Ir privalau tai padaryti klausydama ne svetimos, o savo širdies, eidama ne ten, kur rodo svetimas pirštas, o ten, kur veda mano pačios svajonės ir kojos. Ir kad visiškai nesvarbu, ką pasakys ar pagalvos žmonės – juk kiekvieno mūsų gyvenimas yra vienintelis ir nepakartojamas, ir tik patys mes esame už jį ir savo laimę atsakingi.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Kviečiame jus kartu paklaidžioti po praeitį: prisiminkite laikus, kai jums buvo 20-imt (18 ar 23 – ne taip svarbu) ir pagalvokite, ką norėtumėte sau pasakyti. Gal tuomet bijojote kažko, kas dabar atrodo vieni niekai? Gal patartumėte daugiau laiko praleisti su žmogumi, kurio, deja, po to nebeliks? O gal tada padarėte klaidą, kurią, Jūsų nuomone, būtinai reikėjo iškart ištaisyti?
Pasidalinkite įžvalgomis su tais, kurie 20-ojo gimtadienio tik laukia! Vienam konkurso dalyviui už tai atiteks bilietai į koncertą (vėliau prizas bus patikslintas)!
Savo patirtimi kviečiame dalintis el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „20“ arba čia iki rugpjūčio 31 d.