Visų pirma, esu nuoširdžiai tikinti. Dievu... ir žmonėmis taip pat. Man rodėsi, jog sąmoningai, suaugusiojo lūpomis tariami žodžiai „gerai“, „suprantu“, „palaikau“, „myliu“ yra teisingi. Juk niekas nelaikė šautuvo prie smilkinio... Maniau, jog viskas nuoširdu...
O kur dar priesaika prieš Dievą? Juk abu esame krikščionys.
Žodžiu, trumpai tariant, iki vestuvių viskas buvo gerai – gražiai draugavome, maniau, abu gerbiame vienas kitą. Bet po vestuvių... lyg kas pakeitė žmogų. Prasidėjo ginčai, ultimatumai, nuomonės keitimas kas penkias minutes. Viskas, ką dariau, jam buvo blogai.
Dabar, kai žiūriu į tai iš dabarties taško, galvoju – juk jei žmogui blogai, tai jo paties problema, ar ne? Jeigu blogai, reikia išspręsti, o ne kaltinti kitą. Ir visgi, pagalbos ėmiau ieškoti pati. Galvojau, gal su manimi kažkas blogai?
Kreipiausi į krikščioniškų pažiūrų specialistą. Papasakojau viską nuoširdžiai, apsiverkiau. Maniau, jog esu kalta, nepankamai kursčiau šeimos židinį. Bijojau, ką išgirsiu... pasmerkimą...
Tačiau tai, ką pasakė tas žmogus, pakeitė mano gyvenimą.
Jis išklausė mane, nepertraukinėdamas. Ir taip buvo baisu atsiverti, o dar vyrui, bet galiausiai tiesiog išpyliau viską lauk, nes supratau, kad blogiau jau nebus, ir kas dar man gali padėti, jei ne psichologas...
Tuomet jis paklausė, kas buvo mūsų su vyru pažinties iniciatorius. Aš net nustebau nuo tokio klausimo, net turėjau pagalvoti. Galiausiai atsakiau, kad aš, ir nors paprastai būna atvirkščiai, bet tąkart aš pati užkalbinau... Psichologas pertraukė mane, ir paklausė, ką gavau dovanų iš vyro per pirmą tikrą pasimatymą. Atsakiau, kad nieko. Tuomet jis paklausė, ką pati padovanojau. Paraudusi prisipažinau, jog atvirutę, ir skubiai puoliau aiškinti, jog buvau jauna, ir tai tebuvo pokštas... Bet vėl buvau pertraukta ir toliau ėjo kiti klausimai – kas siūlydavo susitikti? Kas siūlydavo kartu atostogauti? Kas pasiūlė kartu gyventi? Kas pasiūlė tuoktis?
Galiausiai aš supratau visų tų klausimų prasmę. Ir tikrai – atrodo, nesu kažkokia beviltiška, nesu kažkokia iniciatyvi vadovė, bet visgi, dažniausiai mūsų santykiuose viskas vykdavo mano iniciatyva. Aš paprašydavau, jis padarydavo... MANO prašytas... MANO labui...
Ir žinote, MAN taip palengvėjo tai išgirdus. Tas vienas vienintelis susitikimas parodė man kelią. Ir nors po jo buvo dar keli, galiausiai supratau, ką turiu daryti.
Nebuvo lengva, bet pasakiau vyrui, jog noriu skirtis. Dar daugiau – noriu, kad mus sutuokęs kunigas paskelbtų ja nuo pat pradžios negaliojančia. Nes tai AŠ vedžiau, o vyras tekėjo. Ir tai yra man, kaip moteriai, nepriimtina.
Praėjo kiek laiko. Supratau savo ankstesnio elgesio klaidas. Stengiuosi tobulėti toliau. Su vyru išsiskyrėme be pykčių. Suvokiau, kad jis nekaltas – jis turi visas tas geras savybes, kurias mačiau jame visada, bet tiesiog nemyli manęs. Aš neuždegu jame troškimo Gyventi, troškimo Rūpintis Kitu. Aš greta jo iš pilkos pelytės tapau pove, o jis kuo buvo, tuo ir liko. Neskatinau jo tobulėti. Mudu – ne vienas kitam skirtos sielos.
Dabar jau susitaikiau su visu tuo ir žiūriu kaip į patirtį, kurią turėjau įgauti, kad dar labiau pasitikėčiau savimi. Ir, žinoma, laukiu, ką šis nuostabus gyvenimas toliau atneš...
Skyrybos yra sunkus laikotarpis ir sprendimas abiems pusėms, ypač jeigu į tai įsivėlęs ir trečiasis žmogus. Pasidalinkite savo patirtimi, kada sužinojote, kad antroji pusė nori skyrybų ar pats suvokėte, jog norite skirtis? Koks elgesys ar situacijos jus prie to privedė?
Pasidalinkite savo istorija el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Skyrybos“, o įdomiausių istorijų autoriams padovanosime Frances Mayes knygas „Po Toskanos saule“.