Taip pat ir ateinančioms kartoms vairuotojų gyvenimas kabinose ištisus mėnesius atrodys kaip siaubo fantastika. Anksčiau ar vėliau pasakotojai pasitraukia iš gyvenimo, jų istorijos, perpasakotos kitų, išsikraipo, užsimiršta, pradingsta. Taigi, vieni pasakokime, o kiti užrašykime – netingėkime.
Prieš keletą dienų keli kolegos važiavome Vokietijos nacionaliniu keliu. Koronavirusas davė kai ką teigiamo – keliuose dingo kamščiai. Deja, niekur nedingo autoįvykiai. Važiavome, kol atsirėmėme į ne laiku ir ne vietoje vykstantį bulviasodį ar bulviakasį, kaip bepavadinus. Kelias užtvertas ir buvo aišku – užtruks.
„Kad greičiau praslinktų laikas, papasakokime kiekvienas po istoriją iš gyvenimo trasoje. Tik šiandieninio maro temos nelieskime“, – pasiūlė vienas iš kolegų. Taigi, vienas kolega papasakojo, o aš, štai, užrašiau.
Kaip pradėti mažą verslą
„Kaip ir dauguma tikrų verslininkų, pradėjau nuo parduotos turguje kramtomos gumos, o po to jau bandžiau tai vieną, tai kitą rimtesnį biznelį. Didelių turtų nesukroviau, pragyvenimui užteko, pasistačiau nedidelį namelį ir šį bei tą įsidėjau į kojinę. Visada svajojau tapti rimtu verslininku ir būti direktoriumi.
Tuo metu ant bangos buvo transportas. Pasitariau su žmona, švelniai pakutenau uošvienę, stipriai paspaudžiau ranką tėvukui – visi ištraukė iš kojinės kas ką turėjo, šį bei tą pardavėme, truputi pasiskolinau ir nusipirkau ne naują, bet tvarkingą komplektą: vilkiką su puspriekabę – šaldytuvą.
Parsivarant mašiną nutrūko duslintuvas, tai į kiemą įvažiavau triukšmingai kaip perkūnas, tik be žaibų.
„Kaip reaktyvinis traktorius“, – nusijuokė žmona ir ėmėsi kurti jaukią, naminę aplinką kabinoje, o aš su sūneliu palindau po reaktyviniu traktoriumi.
Mašiną nusipirkti nėra sunku, daug sunkiau pradėti važiuoti. Transportininkai patvirtins, kad pradėti transporto verslą „truputį“ sunkiau, nei atidaryti kioskelį ir reikia nemažai užšaldyti pinigų, kad galėtum paleisti mašiną į trasą.
Jei esi tame reikale naujokas, tai tas vargas dvigubai didesnis. Ačiū tėvukui. Suvedė su patyrusiais vyrais, tai viskas pavyko. Tapau transporto įmonės direktoriumi ir vienos mašinos su priekaba savininku.
Tėvukas parekomendavo Rusijos trasų užgrūdintą vyresnės kartos vairuotoją, kurį vadinau tiesiog dieduku. Susiradau vadybininką kuris pažadėjo daug gerų krovinių, ir netrukus vairuotojas išvažiavo į pirmą reisą Olandijon.
Pirmas reisas – pasaka
Viskas prasidėjo kaip gražioje pasakoje. Išsikrovė ir iš karto, tą pačią dieną, atgalinis reisas į Lietuvą. Bananai iš Roterdamo uosto. Bet vakare paskambino mano vairuotojas-diedukas: „Pagal tavo duotą pakrovimo numerį nėra krovinio. Yra kitas numeris. Skiriasi tik paskutinis skaičius. Olandas sako, kad ekspedicija ta pati, gali pakrauti.“
Paskambinau savo vadybininkui, Kadangi buvo jau po darbo valandų tai pasakė trumpai: „Daug bananų krauna per tą pačią įmonę, gal tavo numerį jau pakrovė kitam, kraukis tą kitą.“
Pasakyta – padaryta.
„Viskas, ponas direktoriau, pasikroviau, bet jokių popierių, išskyrus pakrovimo lapą, nedavė. Sakė, šefas turi duoti“, – raportavo mano vairuotojas.
Tas toks mielas kreipinys „ponas direktoriau“ truputį užliūliavo budrumą.
„Išsirašyk važtaraštį pats ir varyk namo“, – pasakiau.
Diedukas pasakymą „varyk“ suprato tiesiogiai ir penktadienio vakarą įvažiavo į mano kiemą. Buvau lengvai priblokštas. Nuvažiavo apie 1700 kilometrų be privalomų pauzių ir nepakliuvo! Tikras sėkmės talismanas, pagalvojau, bet tuo gražiai prasidėjusi pasaka pasibaigė.
Nei mašinos, nei bananų
Dar tą patį vakarą nuvažiavome į bazę. Darbuotojas ilgai kapstėsi savo kompiuteryje, kasė pakaušį.
„Nerandu aš sistemoje nei tavo mašinos, nei tavo bananų“, – pasakė ir pasiūlė atvažiuoti kitos dienos rytą.
Ryte kitas sandėlininkas pateikė daugiau liūdnos informacijos: „Tie bananai ne mums ir nežinau, kam.“
Išdrįsau paskambinti vadybininkui. Tas apšaukė ir pasakė, kad krovinį reikia pristatyti tik pirmadienį. Beliko laukti.
Pirmadienis visai išmušė iš vėžių. Bazei tų bananų nereikia, mano vadybininkas susirgo, jį pavaduojantis nieko nežino, bet pažadėjo dienos bėgyje pasiaiškinti. Išsiaiškino tik antradienį popietę.
„Tas krovinys buvo skirtas Rusijai. Tau reik važiuoti į sostinės muitinės sandėlius“, – paaiškino, kur važiuoti ir į ką konkrečiai kreiptis.
Praleidęs visą kitą dieną sostinėje išgirdau, ko visai nesitikėjau.
„Pirmiausia, didelė problema, kad paėmėte ne savo krovinį ir, geriausiu atveju, negausite už pervežimą nė cento, – pradėjo aiškinti veikėjas, priėmęs krovinio popierius. – Tai konkrečiai Rusijos firmai bananų jau nebereikia. Jiems reikia džiūvėsius vežti.
Kol jūs važiavote, ją uždarė, mums už paslaugas nesumokėjo. Tai, kad vežk tuos bananus atgal iš kur paėmei...“
Pamatęs mano išplėstas akis, reikšmingai sučepsėjo. Susipratau ir atidaviau visus pinigus, kurie buvo tuo metu piniginėje.
„Už tuos bananus yra sumokėta, gavėjas areštuotas, tai manau, kad jų niekas nepasiges. Gali pats suvalgyti“, – nusijuokė veikėjas ir, palinkėjęs gero apetito, nužingsniavo.
Netruko prisistatyti „berniukai“
Pilna priekaba bananų – tai ne „Aldi“ parduotuvės maišiukas. Nesuvalgysi ir nepaslėpsi. Paskambinau savo vadybininkui. Atsiliepė jį pavaduojantis. Atsakė trumpai: „Ne mano palmės, ne mano bananai, bet už tą pervežimą niekas nieko tau nemokės, nes krovinys ne mūsų.“
Apėmė tokia neviltis, depresija, pyktis, kad net žmona nedrįso kalbinti. Nors imk ir išversk tuos bananus į pakelės griovį. Vienintelis diedukas lyg niekur nieko šypsojosi, be pretenzijų gyveno kabinoje ir buvo pasiruošęs bet kuriuo metu nuvežti krovinį nors ir į pačią Afriką.
Kitą dieną paskambino ūkininku prisistatęs žmogus ir pasisiūlė paimti bananus. Daug nesvarstęs sutikau. Į sutartą vietą atvažiavo pora traktorių, būrelis „ūkininkų“ vikriai perkrovė į priekabas ir išsiskirstėme.
Nei pinigų, nei bananų, bet ūkininkas pažadėjo Kalėdoms kalakutą nupenėti. Ačiū ponams, šimtą kart ačiū, džiaugiausi, kad miško aikštelėje mašinos neatėmė.
Po poros dienų pristatė „berniukai“ ir tiesiai šviesiai paklausė, kur jų bananai. Nujaučiau, kad jie iš to pačio ūkininko ūkio, bet neturėjau ką pasakyti, nes jaučiausi kaltas. Humaniški jie buvo, davė savaitę naujiems bananams užauginti arba reikiamai pinigų sumai surinkti.
Vėl padėjo uošviai, tėvukas, truputį pasiskolinau ir atsiskaičiau. Po tokios nesėkmingos biznio pradžios, žmona, pažiūrėjusi į mano depresijos iškankintą veidą, griežtai pasakė: „Arba aš, arba transportas.“
Pagaliau – sėkmė
Parą gyvenau kabinoje kartu su dieduku. Aprimo aistros, pasvarsčiau, paskaičiavau, pasitariau su draugais ir pasirinkau transportą, o netrukus prie jo prisijungė žmona. Sunkiai, bet bendromis jėgomis įveikėme visus sunkumus.
Šiandien turiu keturias mašinas, penkis vairuotojus ir dieduką, kuris, kai reikia, mašinas paremontuoja, kai reikia – pavažiuoja. Jis kaip ištikimas ginklanešys, nuo pirmos dienos kartu, visada po ranka ir užkiša visas skyles.
Negaliu pasakyti, kad viskas sekėsi gerai. Buvo autoįvykių, gedimų, kitokių nuostolių, noro viską mesti, bet juodą juostą pakeičia balta ir po truputi judu pirmyn.
Keturiomis nenaujomis mašinomis milijonų neuždirbsi, bet to ir nesiekiu. Pats išsilaikau, laiku išmoku vairuotojams sutartus atlyginimus, o ko daugiau reik?
Praėjus nemažai laiko po pirmo bananinio reiso ne tik supratau, kad mane tada tiesiog gražiai išdūrė, bet įsisąmoninau vieną paprastą nerašytą taisyklę – jei nori būti geru direktoriumi, kartais reikia pabūti ir paprastu vairuotoju.
Todėl dažnai pats sėdu už vairo. Iš to – visapusiška nauda. Pabėgu nuo kasdienės namų rutinos, pasijuntu laisvu žmogumi, pamatau, kuo alsuoja trasa ir tuo pačiu užsidirbu atlyginimą.“