Pirmasis. Eini skaityti dienraščių straipsnių ir juos komentuoji.
Iš tikrųjų, gali net neskaityti, svarbu visomis kryptimis išlieti tulžį. Jeigu straipsnio autorius bus vyras, pašiepiantis moteris, rašytiniais žodžiais prikali jį prie sienos kaip bejausmį plintusinio lygio gyvulį. Jeigu straipsnio autorė moteris, pasisakanti opiomis vyrams temomis, išvadini ją feministe senmerge, kuri klimakso apsėsta, labai negraži, stora ir dar kačių tuntą, matyt, turi. Kadangi perskaitę pora pastraipų mes ir už koperfildus pranašesni, gebame nustatyti beveik viską: pradedant svoriu, baigiant psichinių ligų nustatymu. Argi ne stebuklas? Pilnas pasaulis aiškeriagių.
Antrasis. Bėgi teršti svetimų feisbuko sienų.
„Šita suknelė tave labai storina“, – rašo kokia nors marytė iš Zapyškio ant Jegelavičiūtės sienos. Įdomu, kaip pasijaustų ta pati marytė, jeigu „Maximoje“ sutiktas Statkevičius palinguotu už galvos susiėmęs, pažiūrėtų į ją liūdnomis akimis ir priėjęs sakytų: „Ojei ponia, jūs visa „iš mados išėjus“.
Stebuklinga vieta tas internetas, net iš namų neišeidamas gali įkišti snapą svetiman daržan. Įsijungę kompiuterius kažkodėl visi įgauna nepaaiškinamą drąsą, bei mistinę kompetenciją dalinti patarimus kitiems. Paspjaudę ant svetimų sienų nepamirškite papuošti savosios. Kad ir koks jovalas būtų pačių gyvenimuose, kaip ir sujauktoje spintoje, uždarai duris, niekas nemato. O feisbuko siena it ta namų sekcija su stikline vitrina. Čia kraunamas tik gražiausias servizas prieš svečius pasipuikuoti. Juk nesidėsi nuotraukos su mėlyne po akimi ir neparašysi: „Štai kaip vyras mane nustebino, mua“. Sėdi viename sofos gale ir raitai vyrui gimtadieninį sveikinimą, būtinai viešą su krūva širdelių. Nesvarbu, kad tas vyras kitame sofos gale prieš „teliką“ išsidrėbęs, nesvarbu, kad ką tik išsivadinote visais zoologijos sodo epitetais. Svarbu , kad vieša erdvė matytų, kaip jūs vienas kitą mylite.
Trečiasis. Pažinčių svetainės.
O čia jau skiltis viso straipsnio verta. Laido riteriai, pagurklius papūtę, merginos, ančiuko „zūbus“ per visą profilį atstačiusios. Margesnis už genį tas mistinis virtulus pasaulis. Taigi jungiame pažinčių svetainę, sukuriame profilį ir einam medžioklėn... Akimis permetu visus „tulpinių“ ir „braškinių“ pasiūlymus – šiukšledėžėn. Visiem klaususiems, kodėl tokia graži ir netekėjusi, atrašau – nes aš vesti ketinu. Saldžiai kalbinę princai, nesulaukę atsakymų, išvadina neišauklėta lenkiško auklėjimo merga ir paspaudžia nuotraukose „kuolą“. „Kuolas“ čia, suprask, žemiausias vertinimas. Paklausčiau, ar dabar man jau apsiverkti? Bet nespėju. Užblokuoja. Keistų vyriškių pasitaiko. Patys pradeda epitetais kaip „Labas, braške“. O gavę atsakymą: „Labas, moliūge“ įsižeidžia iki sielos gelmių.
– Labas, perskaičiau tavo anketą, va čia tai intelektas, lenkiu galvą...
– Kurią?.. Ei, net padėkoti nebeišeina, atrodo, užsikrėčiau sarkazlige.
Ir staiga merginos laiškas, galvoju nejaugi klaus, kur ta jaunatvės paslaptis, kai perskaitau:
– Labukas, paflirtuokime?
Padidinu nuotrauką, į mane žvelgia jauna 19-metė blondinė. Taip jau išsirietusi, rodos, dviejų dienų bulviakasyje dalyvavusi. Norėjau paklausti: „Tokia jauna, o jau su strėnas pakirto?“. Bet staiga ant peties nutupia angeliukas ir bando mane sugėdinti: „Virga, suauk“.
Susituriu, bet susimąstau, kaip turėtų atrodyti moterų flirtas... Imu ir atrašau:
– Labas, ka tu?
Žinau, negražu, bet linksma...
– Nieko, su tavim bendrauju, kaip tavo dienelės bėga?, – tęsia vadinamą flirtą.
Pagalvoju, matyt, anoji nesuprato manęs. O gal gandai greitai sklinda, kad žadu vesti? Kadangi jau pradėjau, reikia pabaigti.
– Nepyk, aš taip pagalvojau žinai, tu man visgi per jauna.
Ir akis užkliūva už naujo laiško:
– Labas, o didelis kas?!, – pradedu rašyti ir nuraudusi ištrinu. Pakeičiu klausimu, ar lietuviškai tiktai labas.
– No, einam pas mane, I know too, – vyrukas pasitaiko atviraširdis...
Šis laiškas pribloškia. Gal ir gera būtų su kitataučiu, etiketė pati už save kalba. Išmoksti keliomis kalbomis frazę: „Labas, einame pas mane ir keliauji po pasaulį“. Tebūnie, dialogas baigtas. Žiūrime naują.
– Labukas, 23–ijų daugiau Tau neduočiau.
– Labas, o ko tiek mažai? Čia dar litais ar eurais?, – pasiteirauju smalsumo vedama.
Manasis angeliokas pasibaisėjęs, o aš nusijuokiu jau balsu.
– Ai, pasijamk šiandien išeiginę, – pasiūliau.
Bet pastarasis vyriškis į mano klausimą neatrašo, musėt į bankomatą nubėgęs bus.
– Labukas, ar esi buvusi užrištomis akytėmis? Gal paišdykaukim?, – klausia manęs brandaus amžiaus riteris.
– Labukas, aišku esu, – porinu atgal, juk vaikystėje visi aklą vištą žaidėme. – O ką žaisim? Gal tankučiais ar laivais? Dar biliardą internetu galime.
– Kailė, – sako man ans.
Noriu atrašyt pats tu toks, bet ką čia su piktu dėde terliotis.
– Sveikutė, kaip tu žiūri į paklusnų vyriškį?, – teiraujasi manęs vyras iš stuomens ir liemens.
– Oi puikiai, kuri nenorėtų, kad vyras šiukšles išneštų? Valgyti gamintų ir klausytų?
– Višta, – gaunu atsakymą. Atrašyti nebeišeina, vyras bloką jau užmūrinęs...
– Ar galima jūsų, kaip vyresnės, patarimo?, – klausia dar vienas 15 metų berniukas. Aš, aišku, patarčiau, bet aha, žinau aš tą jaunimą šiais laikais. Bus kaip kadais prie parduotuvės: „Teta, teta, gal jūs matėt baltą šunį?“ – klausia manęs pradinukų grupelė. Pagailo vaikų, galvoju pametė augintinį. „Ne, deja nemačiau“, – atsakau atsidususi. „Teta, tai kiek jums metų, jei jūs balto šunio dar nemačius?“, – rėkia man jie ir bėga besijuokdami šalin. Nors pasigauk ir auklėjimo įpūsk.
Visgi, kad ir kaip burnočiau, kažkada pažinčių svetainėje ir įdomų pašnekovą sutikau... Net nežinau, kuo jis man patiko, gal, kad žvengė it arklys, tuo primindamas vaikystėje augintą Bėrį... Gal, kad buvo labai jautrus gamtai ir verkdavo kombainams į laukus išvažiavus. O gal todėl, kad jis laužė stereotipus... Plakdamas sviestą gaudavo grietinę. Nors buvo vyras, skalbėsi daugiau už moteris. Sakė romantikas iš Palangos. Tik komplimentai buvo labiau panevėžietiški... Po pirmojo grasinimo „iškirsti“ pradėjau slėpti kirvį. Po noro kratyti, atsisakiau elektrinių prietaisų. O po paskutinio pažado padovanot kuprą, nuo šiol grybauju susigūžusi.
Koks čia garsas? Aaaa, naujas laiškas grąžina iš prisiminimų:
– Labas, kaip tokiu metų, jūs labai gerai atrodote, – giria dešimtmečiu jaunesnis vaikėzas.
Šita sparnuota frazė numuša spaudimą. Kaip tokių metų... Parazitinis tas jaunimas šiais laikais.
Ir ką gi aš norėjau tuo pasakyti? Ogi tai, kad visi mes galime būti bjaurūs, jei tik to norime. Bet gal prieš kaldami prie kryžiaus kitus, prieš pasakydami piktesnį žodį, verčiau palaistykime savo sielos gėlynus. Paklauskime, ar mes tobuli, jeigu kitų netobulumus matome, o savųjų, net su padidinimo stiklu, ne.
Daugiau šypsokimės ir sau, ir kitiems. O tada savaime ir pasaulis taps šiltesnis.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!