Kaip tik su tokiu neseniai buvau išsiskyrusi. G. buvo neeilinio proto, nesikarščiuojantis, lengvai atlaikantis mano hormonų audras, neprieštaraujantis, bet užtat viską kruopščiai planuojantis praktiškai minučių tikslumu vyras. Jokio spontaniškumo. Netgi mylėjimasis tuos dvejus draugystės metus vykdavo pagal grafiką ir tik labai retai žiūrėto filmo ir vyno įkvėpta aš išjudindavau jį seksui ne pagal grafiką.
Po šitų santykių baigties aš norėjau tiesiog smagiai praleisti vasarą. Man pasisekė, nes Kristė buvo kaip tik ką grįžusi vasaros atostogų iš Anglijos į Lietuvą, todėl dienas ir dažnai vakarus leisdavau jos ir jos draugų kompanijoje. Visi buvo labai draugiški, išskyrus vieną, jo vardas Vilius. Jis buvo nemalonus, atrodė įžūlus ir šiaip nesmagus.
„Kuo tau nepatinka tas Vilius? Nesuprantu. Studijuoja magistrą, turi gerą darbą, mandagus, moterų dėmesiu tikrai nesiskundžia“, – man sakydavo Kristė.
„Kažkas su juo tikrai ne taip, bet negaliu pasakyti, kas“, – negalėjau įvardyti konkrečiau, nes su juo dar net nebuvo tekę kalbėti, tiesiog retkarčiais mūsų žvilgsniai susitikdavo ir man iš žvilgsnio buvo aišku.
Į eilinį vakaro pasisėdėjimą vyninėje atėjau pavėlavusi ir pastebėjau, kad buvo likusi vienintelė vieta atsisėsti – šalia Viliaus. Su visais pasisveikinau ir atsisėdau, visi pasisveikino su manim, išskyrus jį.
„Debilas“, – mintyse sau kartojau, kad net neverta pykti. Pasiėmiau pripiltą vyno taurę, stovėjusią prieš mane, ir atsisėdau atsukusi jam nugarą. Tačiau net ir taip sėdėdama jaučiau Viliaus įsmeigtą žvilgsnį. Staiga sėdėti tapo nepatogu, pradėjo tartum kutenti nugarą, jaučiau spaudimą kakle. Todėl neiškentusi atsisukau ir net išspaudžiau kvailą šypsnį puse lūpų.
„Ar patiko vynas? – paklausė jis. – Gal užsakyti dar dvi taures? Nes taip ir nespėjau paragauti.“
O Dievuliau šventas, čia buvo jo taurė vyno? Nors skradžiai žemėn prasmek!
„Oi, aš nežinojau, galvojau... Labai skanus, toks raudonas, a... Aš sumokėsiu... Koks čia vynas?“ – su kiekvienu žodžiu aš vis labiau raudau ir mikčiojau, tačiau buvo vilties, kad prietemoje mano raudonis ne taip ryškiai švietė. Nors jo veriantį žvilgsnį labai gerai mačiau. Pašaipa? Jo akyse man pasirodė pašaipa. Metas dingti – sau kartojau.
„Nieko tokio, Marija, paimsiu mums dar po vieną taurę. Einu atnešti, nes kitaip lauksim visą vakarą“, – pasakė jis, nusišypsojo ir atsistojęs nuėjo prie baro.
Marija? Jis žino mano vardą, vadinasi, tik apsimeta nežinąs... Dar vyno? Na jau ne, neišdegs šitam veltėdžiui. Bet taip norėčiau dar taurelės... Reikia dingti, nutariau, kol dar ko nors neprišnekėjau. Atsistojau ir ruošiausi išeiti su niekuo neatsisveikinusi. Tada beveik kaktomuša susidūriau su Viliumi, nešinu dviem pilnom taurėm.
„Aš... išeinu. Ačiū, vyną galėsi pats išgerti, bet aš galiu sumokėti, kaip tu nori“, – pasakiau.
„Sumokėti? Išeini? Bet tu juk ką tik atėjai“, – nustebo.
„Na, taip, bet... Va, kažkaip reikia išeiti“, – tęsiau.
„Kažkaip? Įdomi tu mergina. Ateini, atsisėdi, atsuki nugarą, išgeri mano vyną ir skubi dingti... Na, reikia, tai reikia“, – kalbėjo Vilius.
„Toks gyvenimas“, – vaptelėjau ir išbėgau. „Toks gyvenimas?“ Čia koks? Toks, kai išgeri svetimą vyną ir kvailai išsišiepusi išeini? Bravo, Marija, „puikiai“ pakalbėjai.
Prabėgo savaitė. Visa ilga savaitė ir viena diena, kai mintyse galvojau apie tai, kaip susimoviau. Geriau tylėti, jeigu neturi ką pasakyti, – kartojau sau, dėdamasi daiktus į sodybą, kur visi kartu su Kristės draugais ir tuo pačiu Viliumi ruošėmės keliauti. Priėmiau sprendimą jo išvis vengti ir ypač stengtis nelikti kartu vienoje patalpoje, nes tada jau, o, vargeli, vis tiek reikės kažką kalbėti.
Atvažiavau viena pirmųjų, kad galėčiau išsirinkti atskirą kambarį ir nemiegoti su visais krūvoje. Labai gerai mačiau, kaip jis atvažiavo, išlipo iš mašinos ir išsikrovė daiktus. Visas kažkoks išgražėjęs, lyg ir įdegęs labiau... Na, gal ir pusė bėdos. Jaučiau, kaip man suka vidurius, nors nieko nebuvau valgiusi.
Kai visi sugužėjo apačion, nusileidau ir aš. Taip norėjau į jį pažiūrėti, gal net įsispoksoti, tad vos nulaikiau žvilgsnį, kad nesužvairuočiau. Pasirodžiau stipresnė ir lyg niekur nieko šnekučiavausi su Kriste ir Aušra, kai staiga priėjo jis ir padavė man vyno butelį.
„Labas, Marija, prašau, čia tau, sakei praeitą savaitę, kad patiko“, – pasakė.
Norėjau padėkoti, bet kažkaip tą akimirką praleidau, todėl jis apsisuko ir nuėjo. Dar viena praleista proga parodyti savo išmintį... Gal ne toks jis ir pasipūtęs? O pilve jau orkestras pradėjo trimituoti – štai ir galas visam mano planuotam lengvabūdiškumui.
Visą vakarą jaučiausi kažkaip nejaukiai, o tą nejaukumą bandžiau malšinti būtent vynu, kuris pasirodė dar skanesnis negu praeitą savaitę. Pamažu nurimau, pradėjau mėgautis vakaru ir protarpiais žvilgterėdavau į Vilių. Jaučiau, kad ir jis mane veria žvilgsniu, kai nusisuku. O paskui jis tiesiog priėjo, švelniai vos liesdamas man nugarą paklausė: „Ar negrąžinsi man skolos? Man atrodo, esi skolinga taurę vyno“, – pasakė šypsodamasis iš visai arti. Ar čia aš Kristei sakiau, kad jis nesmagus? Atrodo, tikrai išgražėjo. Paliesta nugaros vieta degte degė.
Taip ir įsikalbėjom apie šį bei tą, apie kalnus, apie mokslus, apie muziką, tikriausiai ir apie jo darbą, bet tą vietą labai miglotai atsimenu, nes kalbant darėsi karšta, vis dirsčiojau tai į langą, tai į laiptus viršun. Jis kalbėdamas netyčiom vis mane paliesdavo. Dar kažką kalbėjo ir kalbėjo, o aš pagalvojau, kaip norėčiau su juo imti ir sugriūti kur nors, kad ir tualete. Bet ne, tik ne ten, gal geriau viršuje, mano kambaryje.
Štai taip spontaniškai. Be jokių grafikų ir išankstinių planavimų.
Nuo tokių minčių man darėsi tik karščiau, išgėriau dar vyno. Norėjau ir vandens, bet jo niekur arti nebuvo, o paleisti tokio pašnekovo nesinorėjo. Galvojau, kad man reiktų prisėsti. Viršuje būtų pats tas, ten gal vėsiau. Jaučiau, kad apgirstu, bet kartu visi mano pojūčiai tarytum dar labiau suaštrėjo. Užuodžiau jo kvapą, nuo jo prisilietimų visas kūnas virpėjo, net speneliai kažko jau laukė. Na, kam tų grafikų...
„Gal einam, parodysiu, kur miegosiu?“
Na štai, dabar jau šaukštai po pietų.
Mačiau, kad jis nustojo kalbėjęs. Įdomu, ką ten pasakojo... Akimirką stojo pauzė ir tada jis sutiko. Paprašiau paimti dar vyno, jeigu kartais drąsa pradėtų išgaruoti. Lipdama laiptais mintyse žavėjausi savimi. Aš, Marija, pati pasiguldysiu vyrą į savo lovą! To dar nebuvo...
„Tik nesušik visko“, – mintyse sau kartojau. Įėjusi į kambarį atidarau langą, nes buvo tiesiog nežmoniškai karšta ir trūko oro, o už lango – tokia šilta ir graži naktis. Bet jokios gaivos... Kur tas vėjelis, kai jo reikia?!
Įsipyliau taurę vyno ir vienu ypu ją išgėriau – mačiau, kaip filmuose taip daro savimi pasitikinčios moterys. Ir aš šįvakar tokia. Priėjau arčiau prie Viliaus ir nieko nelaukusi pati įsisiurbiau jam į lūpas, kol drąsa neišgaravo. Laimei, Dievas man padėjo ir Vilius atsakė tuo pačiu. Jo lūpos, mūsų bučinys užvirė manyje tikrą ugnies katilą. Ir jis pasirodė dosnus – dideli drėgni bučiniai ant veido, kaklo, ausų, o rankos jau keliavo mano nugara, glamonėjo šonus, pakilo iki krūtinės... Ir man taip gera, kad, atrodė, tuoj imsiu ir sprogsiu. Taip gera, taip karšta, bet kažkaip ir silpna, lyg ir nebegera, lyg per karšta...
Jaučiu, kaip kažkas man daužo per galvą. Gal net ne daužo, o tiesiog pasityčiodamas šokinėja. Pramerkiu akis – šviesu, kambaryje daugiau nieko nėra, tik ant staliuko padėtas mineralinis vanduo. Tikras šventasis jį ten padėjo... Bandau viską prisiminti, o kai prisimenu... O, perkūne, trenk mane kuo toliau nuo šios sodybos, nes iš gėdos neturėsiu kur dėtis...
Perkūnas nenutrenkė, bet trinktelėjo Amūras. Ir mes su Viliumi ketverius metus džiaugiamės nuostabia draugyste.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Mano karščiausias vakaras“. Savo laiškus siųskite adresu pilieciai@delfi.lt
Vieno pasakojimo autorius laimės 600 eurų vertės prizą išskirtinės prabangos 5* viešbutyje „Amsterdam Plaza“, Palangoje.